(Al)chemikės burtai: kaip šiukšles paversti menu

Tekstas ir nuotraukos Alisos Palavenis

Nuo 2020 m. mūsų šeima laisvalaikį supranta kitaip – mes einame rinkti šiukšlių gamtoje. Pavadinau šią misiją „Šiukšlių rojus“. Vyras renka, aš fotografuoju ir renku, jis neša, aš padedu. Pagrindinis tikslas yra išvaduoti gamtą nuo šiukšlių, o vizualizacijai naudoju fotografiją. Žiūrint vienaip, šiukšlių objektai parodomi per gamtos sukurtų meno instaliacijų prizmę. Žiūrint kitu kampu – tai savotiška dokumentinių iliustracijų serija, parodanti gamtos kampelius, kurie nuolat teršiami įvairiausių ekovandalų. 

Iš pradžių net nenorėjau fotografuoti prišiukšlintų gamtos vietų, nes ją sutvarkyti buvo lyg mūsų dviejų (mano ir gamtos) reikalas. Rinkau, rinkau šiukšles ir atėjo momentas, kai sielą apėmė skausmas, jaučiau, suvokiau tą vieno žmogaus beviltiškumą prieš viso pasaulio užšiukšlinimo tėkmę, milijardus plastikinių maišelių, butelių… Vaizduotėje sukosi, kaip žmonės perka, vynioja, išmeta, meta, pameta, tai buvo lyg beprotybė.  

Nusprendžiau atrasti savąjį įkvėpimą tęsti, atrasti toje šiukšlėje grožį, pasilenkus gamtos paklausti, kaip ji sugyvena su ta šiukšle, ką jaučia. Matau gamtos opas, susidariusias dėl žmogaus šiukšlių. O ji tokia kantri, ori, lyg tas purvas jos net nepalietė.

Atėjo laikas neslėpti gerų darbų 

Sakoma, kad apie savo gerus darbus nepasakojama, net indų išmintis byloja, kad karmos taškai ateities gyvenime nusibraukia, jei kalbi apie juos. Pasaulyje, visatoje egzistuoja nerašyta taisyklė, kad geri darbai vyksta tyloje, o tamsieji darbai – lyg vyrauja, valdo visumą. Nepatyrusia akimi matant vyraujantį Blogį tai klaidina, gali net gluminti ar vesti į depresiją. Žmonės praranda viltį ir nustoja veikti, o tai yra dar vienas Blogio ginklas – priversti Gėrį nutilti visai, priversti jį neveikti. Vis dėlto neretai ateina momentas, kai tam tikros situacijos ar problemos tampa globalios, artėja prie katastrofos. Tokiais atvejais Gėris prabyla, ir asmeniniai karmos taškai aukojami bendram tikslui – nugalėti tą Blogį.

Pažiūrėkime į situaciją kaimyninėje šalyje: juk Lietuvos gyventojai viešai kalba, skelbia, padeda nukentėjusiesiems nuo karo, palaiko ir neslepia savo paramos ir pagalbos, niekas nesirūpina savo karmos taškais, nes dabar yra laikas Gėriui. Ne per seniausiai 7 000 eurų už aukcione parduotą menininko, fotografo, legendinės grupės „Foje“ būgnininko Algio Kriščiūno paveikslą „The Birds“ nukeliavo Ukrainos paramai. 

Norima pasakyti, kad gamtos užterštumas jau priėjo tą ribą, kai laikas Gėriui prabilti ir nugalėti, o asmeninius karmos taškus paaukoti šiam tikslui. Jei aš galiu pakelti tą šiukšlę – gali ir tu, jei aš galiu apsieiti be vienkartinio kavos puodelio – gali ir tu, jei aš galiu panešti savo šiukšlę iki toliau nuo vandens telkinio esančio šiukšlių konteinerio, o ne numesti ją ant perpildytos šiukšlių dėžės viršaus, – gali ir tu.

Žiūrovo ištraukimas iš įsivaizduojamo komforto zonos

Internetas perpildytas tiesmukų šiukšlių fotografijų, bylojančių apie ekoproblemą, trenkia lyg skuduru per veidą, o tai juk nelabai kam patinka, tiesa? Taip jau yra, bet žmonės dažniausiai linkę nepamatyti, nes tai gali pareikalauti iš jų pastangų, išėjimo iš įsivaizduojamo komforto zonos. 

Mano tikslas – atkreipti žiūrovo dėmesį į šiukšlių fotografiją jos grožiu, įdomumu, šiuolaikiška meno kompozicija. Susižavėjęs žmogus prieina arčiau pasigrožėti, ir štai akistatos momentas: palaukite, juk tai šiukšlė!..

Iš fotografijų matyti, kad, nepaisant (deja, vis dar) mažumos sąmoningų žmonių pastangų, XXI a. gamtai atitenka tas nelengvas vaidmuo atlaikyti besaikio vartotojiškumo laviną.

Ką matai šiukšlių fotografijoje?

Pamenate filmus apie Amerikos indėnus? Blyškiaveidžių (taip jie vadindavo įsibrovėlius iš kito kontinento) pėdsakų indėnai aptikdavo pagal nulūžusią medžio šakelę arba staiga tolumoje pakilusio paukščio sparnų plazdėjimą. Praėjo keli šimtmečiai ir civilizacijos žmogus, tapęs šeimininku Amerikos kontinente ir kitur, jau neslepia savo pėdsakų, o tas pėdsakas – šiukšlė.

Pasitelkus erudiciją ar profesines žinias, galima prikurti įvairiausių istorijų, atspėti, kas lankėsi pajūryje, ar jūra buvo audringa, kiek laiko (metų) šiukšlė gulėjo ant smėlio, apie į uostą atplaukiančių laivų valstybes, laivų įgulų darbų pobūdį ir t.t. Viskas kaip veidrodyje atsispindi ant smėlio žmogaus pėdsakų pavidalu.

Taip, pavyzdžiui, zoologas pasakys jums, kad suaugusiems ūsakojams (angl. barnacles) ant žiebtuvėlio yra dveji treji metai: labiausiai tikėtina, kad šis žiebtuvėlis ant smėlio pragulėjo nejudinamas kelerius metus. Pagal tai, kiek suiręs plastikas arba kiek stipriai išdegę užrašai ant pakuočių, ir atsižvelgdamas į metų laiką chemikas pasakys, kiek maždaug laiko saulės (UV) spinduliai tą plastiką veikė. 

Kai aptinku vis naujų žvejybos tinklų liekanų ant smėlio, nenorom prisimenu vieną skaitytą istoriją apie žvejų gyvenimą XVIII a. Istorija byloja, kad kai žvejo ranka atsitiktinai įstrigo tinkle traukiant laimikį iš vandens, kapitonas liepė nukirsti tą ranką, jokiu būdu nepažeidžiant tinklo, kapitono turto! Beje vyras, kuriam nukirto ranką, buvo kapitono brolis… Dabar Smiltynės paplūdimiuose mėtosi įvairių spalvų, didelių ir mažų žvejybos tinklų liekanų. Viskas taip pigu ir vienkartinio naudojimo, kad gali būti be perstojo metama už borto. Mes nuėjome kelią nuo vienos beprotybės iki kitos…

Šiukšlė mene

Didžioji dalis fotografijų daryta pasilenkus iki šiukšlės, lyg žiūrint mažo gyvūnėlio ar vabalo akimis į šiukšlę-monstrą, ieškant vykusios kompozicijos, šešėlių žaismo, negatyvios erdvės, įdomaus, netikėto fotografijos fono ar tekstūros, scenos veiksmo. Kai kuriose fotografijose šiukšlę fiksavau kaip abstrakciją. Tai yra neobjektyvi, eksperimentinė fotografija, kur svarbiau, kaip įdomiai tai atrodo, negu koks tai konkrečiai daiktas. 

Ką pasakytų menininkas apie žvejybos tinklus? Žiūrėdamas į bangą imituojantį polipropileno austinį maišą, konkuruojantį su bangomis, japonų meno gerbėjas pamatytų jame šiuolaikinę Katsushikos Hokusai „Didžiosios bangos“ interpretaciją: austinio maišo banga yra ne tik užterštų paplūdimių faktas, bet ir neišvengiamos ekologinės katastrofos ir šių dienų nenormalios realybės žlugimo simbolis.

Kai kurios šiukšlių fotografijos perkelia į Renesanso laikus. Jose norima užfiksuoti maloniai akį traukiantį gamtos peizažą, kuriame lyg musė ant galvos išdygsta šiukšlės elementas. Turbūt prisimenate „Hoferių šeimos moters portretą“, kuriame gražios moters portretas yra „papuoštas“ muse? Musė, toks lyg nehigieniškas, ne itin patrauklus gražiam paveikslui elementas, nuo seno turėjo simbolinę reikšmę meno istorijoje. Renesanso Europoje sukurtuose portretuose musė simbolizuoja žmogaus gyvenimo laikinumą. Pagal didžiąją dalykų schemą mūsų gyvenimas nėra ilgesnis nei musės. Persikeldami į dabartį, galime daryti savotišką sąsają, interpretaciją, kurioje plastiko šiukšlės gabalas – tai musė, o gamtos peizažas – gražioji moteris. Ir šioje kompozicijoje, deja, įžvelgiame save toje musėje, plastiko šiukšlėje…

Iš menotyrininkės anotacijos

Skaitytojui, trokštančiam patirti žodžio virtuoziškumo galią, yra skirtos filosofijos mokslų daktarės Salomėjos Jastrumskytės, 2018 m. įsteigusios vieną pirmųjų Lietuvoje medžių gynimo grupių, mintys apie mano fotografijų parodą LR Seime. Ši anotacija – lyg atskiras meno kūrinys, kuris net įkvėpė mane nutapyti siurrealistinį paveikslą apie Antropoceną (Antropoceno epocha yra neoficialus geologinio laiko vienetas, naudojamas apibūdinti naujausią Žemės istorijos laikotarpį, kai žmogaus veikla pradėjo daryti reikšmingą įtaką planetos klimatui ir ekosistemoms, – aut. past.). Ištrauka iš dr. S.Jastrumskytės anotacijos „Reductio ad absurdum ekosistemos“ A.Palavenis fotografijų parodai LR Seime „Pakelti ar palikti: niekieno šiukšlės gamtoje“, vykusioje LR Seime birželio 7–21 d., 2022 m.“: (…) „Milžiniškas šiukšlyno kūnas – sintetinė Leviatano išnara – nėra patiriama tiesiogiai visu savo pragaištingu mastu. Pavieniai absurdiški inkliuzai, kuriuos ekosistemų mechanizmai atkakliai stengiasi neutralizuoti, kelia nuostabą ar net baugulį. (…) Gamta ne vien bando sugyventi su žmogaus atsainumo inkliuzais. Ji stengiasi juos paslėpti materijos ir gyvybės sterblėse, nepaisydama cheminės klastos. (…) Absurdiškasis Antropoceno performansas – taip poetiškai atrodo plastiko spalvomis ir formomis besilaižančios vandenynų ir jūrų pakrantės, kuriose menui ir gamtai tarpininkauja šių fotografijų autorė.“ 

Tiesiog pakelk tą vieną šiukšlę

Yra žmonių, kurie nesusitvarko net savo kuprinėje ar rankinuke, ką jau kalbėti apie tvarkos palaikymą savo būste, darbo vietoje ar gamtoje! Vis dėlto gyvenimo magija yra tai, kad kiekvienas kitas gyvenimo momentas yra nauja, ir tu gali jį keisti vedamas savo vidinio nusiteikimo. 

Žmogus nuo senovės troško prisiliesti prie amžinybės, būti jos dalimi. Šiais laikais tai atrodo taip paprasta padaryti – tereikia tik pakelti tą vieną šiukšlę, juk gamta amžina. Alisos nenuilstantis entuziazmas renkant šiukšles gamtoje veda prie, sakytum, elementarios, bet labai svarbios žinutės – šiukšlės pajūryje nebus tik tada, kai tu ją pakelsi. 

Kitąsyk praeidami, palikdami po kojomis šiukšlę, užbaikime galvoje besisukančią frazę: „Tai ne mano šiukšlės.“ Juk visa frazės versija: „Tai ne mano šiukšlės, bet tai yra mano planeta.“

Apie parodą

Birželį LR Seime vyko Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Kasparo Adomaičio kuruojama paroda „Pakelti ar palikti: niekieno šiukšlės gamtoje“. 

Parodą sudarė dvi dalys. Pirmoji – tai, kas matoma plika akimi, – Lietuvos ir Lenkijos paplūdimių šiukšlių fotografijos, darytos chemijos mokslų daktarės, vaistininkės A.Palavenis. Autorė fiksuoja tai, nuo ko nusisuka kiti, žmogaus atsainumą ir šiuolaikinio gyvenimo vienkartinumą. Vienkartinumą – nes viskas taip pigu ar nemokama, kad galima išmesti, pamesti ar numesti panaudojus vos kartą. Kiekviena fotografija nuoširdžiai kviečia atsimerkti, pažvelgti ir suvokti, kokių pražūtingų pėdsakų po savęs paliekame ir kaip nejučia patys į juos įklimpstame. 

Antroji – tai, kas matoma tik pro mikroskopą – jaunosios mokslininkės, Klimato pakto ambasadorės Rasos Tumaševičiūtės mikroplastiko nuotraukos, aplinkoje yrančių šiukšlių mikroplastiko dalelės. Tai nuorūkos, polistireno, naftos produktai, kurių jau aptinkama gyvūnų organizmuose, mūsų maiste, vandenyje, nuotekose, netgi žmogaus kraujyje ir įvairiuose organuose, ir kurie daro žalą aplinkai, gyvūnijai ir žmogui.

Parodos atidaryme dalyvavo Aplinkos apsaugos komiteto nariai, aplinkos ministras, Lietuvos kariuomenės atstovai, rašytojas Ernestas Kuckailis, ekoaktyvistas, iniciatyvos „Kūrybos kampas 360“ įkūrėjas ir pokyčių lyderis Giedrius Bučas, Seimo ir visuomenės atstovai.

Apie autorę

Alisa Palavenis yra vaistininkė, chemijos mokslų daktarė, tyrėja ir meno kūrėja. Ji taip pat yra aistringa maisto be cukraus nuomonės formuotoja ir ekoaktyvistė, daug laiko praleidžianti gamtoje valydama paplūdimius ir upių, ežerų pakrantes nuo plastiko ir kitokių šiukšlių. 2021 m. Alisa išleido knygą „Rubbish Paradise“ („Šiukšlių rojus“), kurioje galite rasti daugiau kaip 100 šiukšlių gamtoje nuotraukų, anekdotinių istorijų iš ekoaktyvistų gyvenimo ir nemažai įdomių statistinių faktų apie šiukšles gamtoje. Soc. media: www.alisamgzn.com, instagram: @alisa_mgzn