Rašė Tomas Ivanauskas
Laura Kutkaitė – jaunosios kartos teatro režisierė. Jos naujausias spektaklis „Sirenų tyla“, pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), tarptautiniame Europos jaunųjų režisierių teatro festivalyje „Fast Forward“, Dresdene, laimėjo geriausio spektaklio apdovanojimą. Spektaklis kalba apie psichologinį ir fizinį smurtą prieš moteris, #MeToo ir kitas skaudžias ir aktualias socialines šiandienos problemas.
Su Laura kalbėjomės Paryžiuje, kur ji rezidavo tarptautinėje teatro kūrėjams skirtoje rezidencijoje.
– Laura, papasakok, ką veiki Paryžiuje?
– Esu teatro kūrėjų rezidencijoje Airijos kultūros centre. Tai „Sirenų“ festivalio, Teatro informacijos centro, Lietuvos kultūros instituto ir Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje naujas projektas. Stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių, performansų, plečiu profesinių kontaktų ratą. Lankausi ir susitinku su teatrų ar kitų kultūrinių erdvių atstovais ne tik pagrindiniuose Paryžiaus teatruose, tokiuose kaip „Odeon“, bet ir priemiesčiuose. Pavyzdžiui, Bobinji „MC 93“ teatras yra labai įdomus, nes stengiasi į visus kūrybos procesus įtraukti vietinę to priemiesčio bendruomenę. Jei ten dirbi, privalai atsižvelgti į aplinką. Man tokios vietos labai įdomios ir priimtinos. Dėl to man labai patinka, pavyzdžiui, „Nowy Teatr“ Varšuvoje, kuris įsikūręs ne centre, bet miegamajame rajone, tarp gyvenamųjų blokinių namų, ir atvykęs į spektaklį matai, kad vaikai žaidžia tiesiog teatro kieme, teatras neatsiskyręs nuo žmonių. Grįžtant prie rezidencijos – šis laikas skirtas pažintims ir investuoti į save. Galbūt kas nors po kažkiek laiko prisimins, kad su viena tokia lietuve dirbo kartu, įdomiai kalbėjosi prie puodelio kavos, ir pakvies į bendrą projektą. Galbūt ir ne.
– Neseniai tavo režisuotą spektaklį „Sirenų tyla“, kurį dažniausiai rodote Vilniuje, buvo galima pamatyti Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje. Kaip publika spektaklį priėmė provincijoje?
– Varėnoje jaunesni žmonės spektaklį priėmė gerai, atrado daugiau sąlyčio taškų nei senoji karta, kuri linkusi daug emocijų, mano manymu, kaip sakoma, sušluoti po kilimu. Mes iki šiol su aktorėmis juokaujame apie frazę, kurią išgirdome iš Varėnos teatro festivalio žiuri narių: „Spektaklis puikus, aktorės nuostabios, bet tema… – tada stoja ilga tyla. – Yra kaip yra.“ Viena vertus, tokia nuomonė parodo, kad ne veltui šnekame šia tema, bet, kita vertus… Tokiose išsakytose mintyse aš jaučiu ir skaudulį. Dabar, atrodo, vyksta nemažai diskusijų, kaip teatras ar kūryba apskritai gali kažką pakeisti. Aš tikriausiai nestatyčiau spektaklių, jei galvočiau, kad kūryba nieko negali pakeisti. Ypač kalbant apie „Sirenų tylą“ matyti, kad vyksta kismas. Tik visi žmonės, kurie mums išsako savo nuomones, daro tai privačiai. Nėra noro ar drąsos apie tai kalbėti viešai. Daugeliui vis dar atrodo pavojinga ar gėda ne tik apie tai kalbėti, bet net ir viešai pritarti tam, ką mes rodome. Net ir po spektaklio premjeros vykusiame susitikime su žiūrovais jie daugiau mus klausinėjo apie smurto temą, tačiau patys savo nuomone nesidalijo. Po premjeros kritikai rašė, kad mes lyg ir drąsios, bet veikiausiai mums pritrūko drąsos spektaklyje naudoti tikrus vardus. Tai buvo labai sąmoningas sprendimas. Kas iš to, kad mes būtume naudoję tikrus vardus? Lietuvos meno pasaulio žmonės ir taip juos žino, spektaklyje atpažįsta, o ką jie reiškia kitose šalyse? Mes norėjome sukurti atpažįstamas situacijas, o ne rodyti paskalas. Pavyzdžiui, mano mama yra mokytoja ir aš labai gerai žinau, kad tos profesijos moterys taip pat nemažai žeminamos. Galbūt tai kada nors irgi bus vieno iš mano būsimų spektaklių tema. Nemažai mamos kolegių žiūrėjo spektaklį ir sakė, kad beveik visos situacijos joms atpažįstamos.
– Man po tavo spektaklio buvo pora keistų dalykų. Teatro ir meno pasaulio žmonės žino, apie kokius konkrečius asmenis kalbama „Sirenų tyloje“. Tačiau tie asmenys ir toliau dirba, kuria spektaklius, filmus. Jie niekur nedingsta. Jie toliau dirba su tais pačiais aktoriais, kurie tavo spektaklyje apie juos kalba. Kodėl taip yra?
– Dėl to, kad iš esmės tai neįtikėtinai kompleksinė problema. Iš dalies suprantu aktorius, kurie vis vien eina dirbti su tais, kurie juos vienaip ar kitaip žemina, nes teatro žmonėms labai sudėtinga išgyventi, jie turi dirbti daug darbų, nesusijusių su kūryba, ir jei tik jie gauna progą užsiimti tuo, kuo iš tiesų trokšta, – teatru, jie tą progą ir čiumpa. Kita šios temos pusė – tam tikro lygio oportunizmas. Jis egzistuoja ne tik tarp aktorių, bet ir kūrybinės komandos, teatro administracijos ir pan. Jeigu tai yra tik tam tikra tavo dalis, tai dar žmogiška, bet jei tai tampa tavo asmenybės ašimi, tai jau problema.
– Pagarba teatrui, kad leido kurti šia tema?
– Kai į šį projektą pasikviečiau dramaturgę Teklę Kavtaradzę, ji labai atsargiai žiūrėjo į darbą tokiose institucijose. Mes ilgai su ja diskutavome, ar gerai, kad kalbėsime šia tema viename iš teatrų, kur realiai viskas ir vyksta. Tačiau mano pozicija buvo tokia: kai vyksta tam tikras protestas, revoliucija, tu eini į patį širšių lizdą, ten iškeli naują vėliavą ir paskelbi savo manifestą. Be to, tai yra pagrindinis mūsų teatras, kuris savo resursais gali suteikti galimybę, kad ši tema pasiektų kuo daugiau žmonių. Kita vertus, dabar pagalvoju, tikriausiai pasielgiau kaip tos sirenos, kurios suvilioja balsais ir grožiu, o kai priplauki arčiau – pražudo. Tai yra mano debiutinis spektaklis LNDT. Pradžioje teatrui siūliau visiškai kitą medžiagą ir jau ruošiausi ją statyti, bet viduje jaučiau, kad kažkas ne taip. Jaučiau, kad reikia kažkokio manifesto, kažko, kas man labai rūpi ir dėl ko skauda, dėl ko niežti. Tada pasiūliau šią idėją, bet labiau akcentavau Homero „Odisėją“, sirenas ir pan., o dokumentines aktorių istorijas paminėjau lyg tarp kitko. Žodžiu, tai buvo tam tikra taktika. Be to, mums pasisekė, kad šį kūrinį teatro vadovybė savo akimis pamatė gana vėlai – gal likus savaitei iki premjeros. Tai buvo viena įdomiausių dienų mano gyvenime. Sėdėjau jiems už nugarų, kartais nueidavau pažiūrėti iš šono į jų akmeninius veidus. Tai buvo meta teatras! Po spektaklio parodymo vadovybė kalbėjo saugiai, atidžiai rinkdama žodžius. Tam tikra prasme, sukurdama šį spektaklį LNDT, padariau apgavystę. Tokia apgavyste esu labai patenkinta.
Mane domina moters ir seksualumo temos, bet žinau, kad kaip tokios jos ne būtinai egzistuos mano kūryboje vien ant scenos.
– Man labai įdomu, kas tau atrodo gera spektaklio recenzija?
– Sunkus klausimas. Kas man apskritai yra recenzija? Manęs apie tai jau klausė ir aš mažumėlę prisišnekėjau. Čia tokia kompleksinė visos Lietuvos teatro kritikos problema! Kiek daug recenzijų būna tiesiog spektaklio atpasakojimas… Arba, pavyzdžiui, pas mus beveik nieko nerašoma apie aktorius… Kas man yra recenzija? Tai kažkas, ką įdomu paskaityti, jeigu tą rytą atsikėlei gera koja iš lovos. Jeigu ne, tai būdas, kuriuo pas mus šiuo metu yra rašomos recenzijos, gali ir sužeisti. Pavyzdžiui, aš labai džiaugiuosi, kad „Sirenų tyla“ turi stiprią socialinę temą, kuria tikime, antraip neigiamos recenzijos būtų itin palaužusios, o šiuo atveju tema yra didesnė už bet kokią kritiko nuomonę. Taip, vis dėlto buvo viena recenzija, apie kurią gal du mėnesius galvojau. Pirmą kartą susidūriau su tuo, kad tai mane emociškai paveikė. Nors tai veikiau buvo ne recenzija, o socialiniuose tinkluose paskleista nuomonė. Čia, beje, dar viena tema, kuri mane domina. Pas mus visos didžiosios recenzijos ir egzistencinės diskusijos vyksta feisbukuose, po kažkieno įrašais, komentaruose, ir tai man labai nepatinka. Kartais nesuprasi, kodėl tai vyksta, ir dar iš tokios subjektyvios, kandančios pusės. Atrodo, kad tave kritikuoja ne kaip kūrėją, kas turėtų būti recenzijoje, bet kaip asmenį, nors tu net nesi su tuo žmogumi pažįstamas. Ir, aišku, kai tai skaitai po premjerų, kai pats esi pačios keisčiausios emocinės būsenos, tai išvis nieko nesupranti ir nežinai, kaip nereaguoti skaudžiai. Gal kada nors to išmoksiu. Vis dėlto, mano taisyklė – kad ir ką kas parašytų, padėkok ir eik toliau kurti. Mažiausiai reikia veltis į feisbuko diskusijas. Galų gale tai mažumėlę žema. Visa tai matydama aplink, pamenu, kad jau pirmame kurse sau daviau pažadą nesivelti į diskusijas apie kūrybą socialiniuose tinkluose.
– Tačiau niekur kitur daugiau tokių diskusijų nevyksta.
– Turėtų vykti. Čia ir įdomiausia, nes labai dažnai daug kas būna susiję ne su meno kūriniu, kurį turėtume analizuoti, o su nusitaikymu į asmenį. Įdomu, kiek tau žmogus pasakytų, jei sėdėtų šalia? O feisbuko karžygiai – tai…
– Ar tu pati žiūri kiekvieną savo spektaklį?
– Taip, kol kas tik vieną praleidau. Čia kažkokia kūrėjų liga. Suprantu, kad reikia paleisti ir pasitikėti aktoriais. Arba čia kažkoks mazochizmas ateiti ir kiekvieną kartą išgyventi iš naujo, nors iš esmės jau nieko nepakeisi. Na, taip, gali pasakyti tam tikrų pastabų, bet…
– Gal tai normalu – juk įdomu, kaip spektaklis vystosi, keičiasi, bręsta.
– Na, taip. Man taip nutiko su spektakliu „Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre. Turėjome greitai įvesti aktorę, kuri šiame spektaklyje vaidino tik egzamino ir pirmosios premjeros metu. Ji jau buvo nėščia ir nusprendėme, kad dėl saugumo sumetimų geriau įvesti dublerę. Dabar, kai ji, jau pagimdžiusi vaikutį, grįžo į sceną, supratau, kaip žavu yra teatras, nes tai susiję su tuo, kaip tu, kaip žmogus, gyveni už teatro ribų. Su savo patyrimais, įspūdžiais, nuotykiais, šiuo atveju – vaiko gimimu, kas išvis viską apverčia gyvenime. Aktorei labai nedaug laiko prireikė sugrįžti. Nors spektaklis buvo rodytas gana senokai, aš žiūriu ir matau, kad viskas puikiai vyksta ir galiu būti rami. Aktoriai po pertraukos atrado dar kažkokių naujų spalvų, kurios yra labai taiklios. Taigi tas ėjimas į kiekvieną savo spektaklį gali būti ir iš fear of missing out. Tai ne tik teatre, visur galioja. Spektaklis vystosi, keičiasi, bręsta tiek, kiek aktoriai vystosi, keičiasi ir bręsta.
– Daug kartų paminėjai įvairias temas, kurios tave domina. Kokios tos temos, kurios tave dabar labiausiai jaudina?
– Prieš režisūrą studijavau filosofiją Vilniaus universitete ir tai buvo labai kokybiškos studijos. Atėjus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) man buvo didžiulis šokas. Pradėjusi studijuoti filosofiją, norėjau būti akademike, bet gal po poros metų supratau, kad akademizme yra labai daug intelektualinės masturbacijos ir tokio kažkokio keisto prestižo, kuris man išvis nepriimtinas. Pats akademizmas man tapo visiškai nepriimtinas, o LMTA studijų kokybė tikrai nebuvo gera, nors ir žavėjo tuo, kad būtent to akademizmo nebuvo. Nemanau, kad įgijau profesinį išsilavinimą kaip režisierė. Ačiū Dievui, kad mūsų kursas buvo kartu su aktoriais, tai čia buvo ta tikroji mokykla. Ir ačiū, kad buvo tokių dėstytojų kaip Viktorija Kuodytė ir Darius Meškauskas. Manau, kad visko išmokau būtent iš jų – stebėdama, kaip jie savo profesinę patirtį perduoda mano kursiokams aktoriams. Dar – iš keturių dienų su Olga Lapina ir įvairių dirbtuvių užsienyje. Visada stengdavausi kažkur išvažiuoti, jei tik būdavo tokia galimybė. Norisi patirti, kokie metodai egzistuoja kitur, nes pas mus apskritai apie metodus nebuvo kalbama. Mano akimis, režisieriams tai buvo tokia situacija „plauk arba skęsk“.
Taigi, dėl šios ir kitų patirčių man labai įdomi edukacijos tema. Ir režisūros lygmeniu, ir asmeniškai, nes norėčiau dirbti su studentais. Gal net nebūtinai su studentais. Tikriausiai čia yra mano mamos įtaka. Ji yra iš tų tikrųjų pedagogų – jie, atrodo, tarsi dėl šio tikslo ir atėjo į šį pasaulį. Galbūt dėl to man teatre svarbiausia yra darbas su aktoriumi, su žmogumi. Susitikimas su kitu.
Tiesą sakant, aš net nesu sau tiksliai įsivardijusi mane dominančių temų, nes labiau iš kažkokio jausmo metuosi prie naujos temos. Apibendrinant, mane domina moters ir seksualumo temos, bet žinau, kad kaip tokios jos nebūtinai egzistuos mano kūryboje vien ant scenos. Man sunku įsivardyti temas. Jei randu geros medžiagos, man nesvarbu, ar ji atitinka temą, su kuria galbūt noriu save tuo metu asocijuoti. Pvz., yra puiki medžiaga, kurią iš pradžių ir norėjau statyti LNDT. Tai Hanocho Levino pjesė „Krumas“. Ji yra apie tokią situaciją, kai vis sakai sau, kad dar ne dabar, dar ne dabar, kažkada. Tau jau daug metų, bet viskas vis dar ne dabar. Galiausiai kūrinyje viskas baigiasi pagrindinio personažo mamos mirtimi, ir jis sako: „Aš verksiu, bet dar ne dabar.“ Kartu tai ir praeinančio laiko tema, nors kitiems galbūt juokingai skamba. Man sako: kiek tau metų? 29-eri? Tai apie kokį praeinantį laiką tu gali kalbėti? Čia kaip tas įsitikinimas, kad jaunas žmogus negali pastatyti „Hamleto“, bet yra pavyzdžių, kad gali. Teatre tu išvis gali daryti, ką nori, ir nuo tavo amžiaus tai nepriklauso. Prarasto žmogaus tema man visada bus aktuali. Tai labai susiję su aplinka, kurioje užaugau. Iki devintos klasės ėjau į vidurinę mokyklą šalia namų, o dabar matau savo klasiokus, savo amžiaus žmones ir daugumos jų dužusius likimus. Mums nuo vaikystės kartojama „siek savo svajonių“, „nepamiršk svajoti“, bet realybė nebūtinai yra tokia, kuri gali tau leisti svajoti. Nebūtinai leidžia net ir prisiliesti prie svajonės. Mes pamirštame, kad svajoti yra privilegija. Šiandien savo gyvenime esu itin privilegijuota, nes tam tikra prasme pasiekiau savo svajonę – tapau režisiere ir dabar jaučiu, kad turiu rasti naujų svajonių.
– Ar yra temų, apie kurias net teatre negalėtum kalbėti?
– Manau, kad tikrai nėra. Čia gal labiau yra noro ir nenoro klausimas. Man atrodo, kad vienintelis dalykas, kurio tikrai negalėčiau daryti, ir dėl to yra baisu dabar, – negalėčiau daryti to, kas man būtų primesta iš šalies. Turiu dėl to problemą. Ne dėl kažkokios temos. Gali pasiimti bet kokią temą, svarbiausia yra tavo kaip režisierės prieiga. Viskas yra įmanoma. Man atrodo, kad mes mažai eksperimentuojame scenoje su tuo, kas galima ir kas negalima, mus labai greitai smerkia už bet kokį pabandymą eksperimentuoti. Eksperimentai neturi būti vykę, eksperimentai turi būti eksperimentai. Dėl to man labai patinka Naubertas Jasinskas, kuris nebijo eksperimentų. Jis daro savo, ir viskas, aš tai labai gerbiu. Beje, manau, kad negalėčiau scenoje naudoti gyvūnų, per daug juos myliu. Jie tyresni už žmones.
– Kaip tau kilo noras būti režisiere?
– Visai natūraliai. Nuo šešerių metų šokau, taigi santykis su kūnu scenoje, kaip tokia tema, visada egzistavo. Kai man buvo septyniolika, ruošiausi studijuoti architektūrą, tuomet staiga mirė mano tėvas ir tai tikriausiai buvo priežastis, kodėl staigiai pasukau į filosofiją. Ieškojau kažkokių atsakymų, bet nuėjau ten, kur tikrai jokių atsakymų nėra ir nebus. Per ketverius metus filosofijos studijų man pavyko susigyventi su tuo. Tai suvokus man pavyko rasti kažkokią ramybę, o ne išprotėti nuo to, kad ieškojau atsakymų, bet jų neradau. Kaip jau minėjau, po filosofijos studijų galvojau apie akademinę veiklą, bet supratau, kad negaliu vien sėdėti prie kompiuterio ar knygų, norėjau blaškytis fiziškai. Studijuodama filosofiją visus rašto darbus rašiau teatro tema. Taigi, atėjo laikas, kai supratau, kad noriu judėti, judėti su kitais ir galiu apie teatrą galvoti praktiškai, ne tik raštu.
– Ar aktorystė netraukia?
– Į vaidybą stojau turbūt du kartus ir abu kartus neįveikiau net pirmo turo. Dabar dėl to labai džiaugiuosi, nes kai paskui iš pirmo karto įstojau į režisūrą, vis dar turėjau galimybę pereiti į vaidybą, bet man net tokios minties nekilo. Tai dar tikriausiai susiję ir su mano charakteriu, nes aktoriui kartais reikia mokėti pabūti nuolankiam, mokėti šį tą ir nutylėti, o aš nežinau, ar turiu tokių sugebėjimų. Nors pati dirbdama iš aktorių to nuolankumo nereikalauju. Manau, kad kaip tik daugiau reikia rodyti charakterį. Tai susiję ir su „Sirenų tyla“, ir su akademija, kur tave, kaip aktorių, ruošia būti ne svarbiausią. Tačiau kodėl? Ne! Eikite, aktoriai, ir būkite svarbiausi! Jūs esate ant scenos, jūs viską darote, esminė teatro energija gyvena jumyse! Aš visada esu aktorių pusėje, aš jų gerbėja. Kaip režisierė, laisvai galiu būti antra ar trečia.
– Tavo gyvenimas yra teatras?
– Ne, mano gyvenimas nėra teatras iš tos formaliosios pusės, nes neinu kiekvieną dieną į repeticijas ir dar neturiu tiek darbo teatre, kad sakyčiau, jog tai yra mano gyvenimas. Tu ir negali užsidaryti tiktai teatre ir tik kažką kurti. Turi gyventi ir už teatro ribų, stebėti žmones, būti tarp jų, įsimylėti, mylėti, būti įskaudinta, patirti įvairiausių nusivylimų, džiaugsmų, euforijų. Man atrodo, kad kiekvienas režisierius turėtų per metus pastatyti du spektaklius. Ne daugiau. Kai atsiranda kūrybinis fabrikas, spektakliai būna labai sausi. Tačiau, kaip minėjau, vien iš teatro išgyventi vargu ar įmanoma, todėl galiu suprasti ir tuos, kurie kepa spektaklius vieną po kito. Aš mieliau pakepčiau sausainius mėnesį ar du. Būtina kažkiek atsitraukti nuo teatro, bet kartu tai ir neįmanoma. Vaikščiodama, ką nors žiūrėdama, vis užsirašau idėjų, kurios galėtų tikti vienai ar kitai medžiagai. Visą laiką apie tai galvoju. Man atrodo, kad už teatro ribų esu labai nuobodus žmogus. Ir nelabai turiu ką pasiūlyti. Kai tik pajaučiu, kad, be teatro, neturiu apie ką su kitu žmogumi pasikalbėti, labai išsigąstu.
Šiaip tai labai sudėtingas klausimas. Jei pati išgirsčiau, kad kažkas pasakė, jog neturi gyvenimo už teatro ribų, mirčiau iš juoko. Nes tai neįmanoma. Tai labiau susiję su identiteto klausimu ir man atrodo, kad mano identitetas dabar yra labai susipynęs su tuo, ką darau teatre. Man gal dar per anksti atsakyti į klausimą, ar tai yra gerai, ar ne. Štai spalio mėnesį aš kalbinau keliolika jaunųjų teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių ir pan. Kalbėjausi su tais, kurie arba dabar lanko, arba yra lankę terapiją. Terapijos metu labai atsiveria tos dilemos, kad negalima atiduoti savęs vienai veiklai, vien tik savo profesijai, nes tada griūva psichika. Iš šių pokalbių sukūriau valandos filmą, bet tai, žinoma, nereiškia, kad sau atsakiau į savo klausimus ar išsprendžiau savas dilemas šiais aspektais. Galbūt sau ir kitiems tik sukėliau daugiau klausimų, bet tikriausiai taip ir turi būti. Nesveika save pamesti savo profesijoje, bet kartu man tai yra taip gražu… Suprantu, kad nesveika idealizuoti teatrą, bet jei neromantizuočiau savo gyvenimo, jis man būtų neįtikimai pilkas, nuobodus ir gana sunkiai pakeliamas.
– Ar turi kur pabėgti? Muzika? Šokis? Kinas? Literatūra?
– Tikrai ne kinas, nes kinas manęs niekada labai netraukė. Nelabai mėgstu žiūrėti filmus, nors tai gali atrodyti keistai – juk daug kam kinas artimesnis nei teatras. Aišku, literatūra man yra turbūt pagrindinis dalykas. Su šokiu iki dabar turiu keistą santykį – myliu ir nekenčiu.
– Minėjai, kad, atvažiavusi į Paryžių, iš karto ėjai pasišokti?
– Taip, bet fizinis judėjimas man yra susijęs ir su mano psichologine gerove. Beje, turiu planų kurti spektaklius ir su šokėjais, ne tik su dramos aktoriais.
– Kas tave dabar labiausiai džiugina Lietuvos teatre?
– Mane džiugina tai, kad labai sparčiai gerėja moterų kūrėjų situacija. Tai tikriausiai susiję su tuo, kad mes visai kitaip bendraujame tarpusavyje. Turiu omenyje jaunąją kartą. Visi suprantame, kad esame tame pačiame mėšle. Gal „mėšlas“ čia ir nelabai tinkamas žodis, tačiau iš gebėjimo pasidalyti sudėtingomis situacijomis atsiranda pagarba vienas kitam. Tu palaikai, kai kitam sekasi arba nesiseka, nes žinai, kad rytoj tau pačiam gali kažkas nepasisekti. Man atrodo, kad mes tikrai labai atvirai dalijamės savo patirtimis šioje profesijoje. Man toks bendruomeniškumas yra labai gražu.
– Ar žiūri kolegų pastatymus?
– Į teatrą einu epizodiškai. Arba einu labai dažnai, arba visai neinu. Kartais iš anksto bijau blogo spektaklio, todėl neinu. Žinau, prastas bruožas, bet žmogiškas. Nors, tarp kitko, labai gerai yra mokytis iš prastų spektaklių, net pravarčiau nei iš gerų. Juk jeigu spektaklis geras, tada jis tave nukelia kažkur taip toli toli, kad net ir nesupranti, kaip veikia režisūros mechanizmai. Tikrai galėčiau daugiau eiti į kolegų spektaklius ir apskritai į teatrą, bet kartu žinau savo būdą – kaip kad meškos eina žiemos miego, taip ir man kartais reikia absoliučiai nuo visų atsitraukti.