Iš rusams prijaučiančių, dar kitaip liaudyje vatnykais vadinamų, barikadų pusės vis dar pasigirsta nesenstantis šūkis „Nemaišykime kultūros su politika“. Turbūt toks buvo ir tenoro Vaido Vyšniausko, vykusio koncertuoti į Baltarusiją, devizas. Nors jis laidoje „LRT forumas“ pripažino, kad vykdamas pasirodyti kaimynams kaip viešas asmuo padarė „karjeros klaidą“, tačiau vis tiek rado daugybę pasiteisinimų, kodėl negalėjo nevykti.
Minėtoje laidoje buvo prisimintas gruodžio 7-ąją „The Guardian“ publikuotas Ukrainos kultūros ministro Oleksandro Tkačenkos prašymas boikotuoti rusišką kultūrą tol, kol baigsis karas Ukrainoje. Deja, bet kvietimas sustabdyti „Piotro Čaikovskio kūrinių atlikimą tol, kol Rusija nenutrauks savo kruvinos invazijos“, matyt, buvo gerokai pavėluotas. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse kalėdinių renginių programose toliau buvo šokamas ir „Spragtukas“, ir „Gulbių ežeras“. Socialiniuose tinkluose tarpušvenčiu netrūko įrašų su akimirkomis iš „Spragtuko“ Lietuvos operos ir baleto teatre. Nuotraukomis, vaizdo įrašais dalijosi visai ne rusų propagandos užliūliuoti ir dar nepabudę piliečiai, o žmonės, atvirai reiškiantys palaikymą Ukrainai.
Gaila, kad operos teatrų vadovai neturi tiek fantazijos, kad sugalvotų, kuo pakeisti rusų klasiko kūrybą šventiniu laikotarpiu. Aišku, visada galima kaip priežastį nurodyti ir pinigų trūkumą, ypač jei tas „Spragtuko“ pastatymas yra dešimties metų senumo. Panašiai juk teisinasi ir verslas, vis dar negalintis nutraukti bambagyslės su agresore Rusija.
Ar tikrai be P. Čaikovskio kūrybos negalime apsieiti bent kurį laiką? Gal tai puiki proga atrasti ne mažiau šventėms tinkamų kūrinių, sukurtų ukrainiečių ar bet kurios kitos Europos ar pasaulio šalies autorių, kurie nėra savo imperines ambicijas nusprendusios pademonstruoti Rusijos minkštosios galios įrankiai?
Mes visada pasirengę atradimams, atrasti naujų talentų kviečiame ir savo skaitytojus. Neatsitiktinai sausio numerio viršelį papuošėme spektaklio „Sirenų tyla“ fotosesijos nuotrauka. Šio spektaklio autorė Laura Kutkaitė – jaunosios kartos teatro režisierė, tarptautiniame Europos jaunųjų režisierių teatro festivalyje „Fast Forward“ Dresdene laimėjusi geriausio spektaklio apdovanojimą.
„Ne, mano gyvenimas nėra teatras iš tos formaliosios pusės, nes neinu kiekvieną dieną į repeticijas ir dar neturiu tiek darbo teatre, kad sakyčiau, jog tai yra mano gyvenimas. Tu ir negali užsidaryti tiktai teatre ir tik kažką kurti. Turi gyventi ir už teatro ribų, stebėti žmones, būti tarp jų, įsimylėti, mylėti, būti įskaudinta, patirti įvairiausių nusivylimų, džiaugsmų, euforijų. Man atrodo, kad kiekvienas režisierius turėtų per metus pastatyti du spektaklius. Ne daugiau. Kai atsiranda kūrybinis fabrikas, spektakliai būna labai sausi“, – teigia teatro režisierės specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijusi Laura.
Kita mūsų šio numerio pašnekovė – viena iš kultinės operos „Saulė ir jūra“ kūrėjų Rugilė Barzdžiukaitė – LMTA įgijo net dvi specialybes – ir teatro režisierės, ir kino operatorės. „Labai norėjau studijuoti kino režisūrą, bet tada šios galimybės neturėjau – kursą LMTA rinkdavo tik tam tikrais metais. Po dvejų operatoriaus meno studijų metų įstojau į antrą specialybę – teatro režisūrą ir tęsiau studijas lygiagrečiai“, – pasakoja ji.
Naujuosius metus pradedame pristatydami naują skiltį – „28 klausimai“. Būtent į tiek vienodų klausimų mūsų bendraautorė Giedrė Ivanova pakvietė atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Pirmas šios skilties svečias – aktorius Eimutis Kvoščiauskas.
Taip pat šiame numeryje rasite interviu su modernaus metalo grupės „Awakening Sun“ nariais, muzikos albumų ir spektaklių apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarį.
Jūsų „370“