Tekstas ir iliustracijos Mikalojaus Povilo Vilučio
Antikos laikais buvo sakoma: apie meną tesprendžia tik menininkai.
Prieš tūkstančius metų Kinijos išminčiai pasakė: apie muziką kalbėk tik su muzikantais.
– Mikalojau, mes gyvename ne prieš tūkstančius metų. Dabar ne antika, dabar Einšteino laikai. Jis pasakė: begalinė yra tik erdvė ir žmonių kvailumas.
***
Parodos atidarymo metu apie parodos autorės paveikslus buvo pasakyta:
– Menininkė sprendžia begalybės problemą.
Aš nesuprantu begalybės ir begalybės problema man buvo aktuali, todėl paklausiau autorės:
– Kaip jums sekasi ją spręsti? Ar greitai išspręsite? O gal jau išsprendėte?
Buvau neteisingai suprastas. Pasipiktinę žmonės pagalvojo, kad aš šaipausi iš menininkės ir man sakė:
– Tylėk, menininke Mikalojau. Menininkai apie meną nieko nesupranta.
***
Žmogus yra mėsa, kuri verkia ir juokiasi. Tuo jis skiriasi nuo katės.
Tarp didelio šalčio ir didelio karščio – didelis vėjas.
Menininkas nebūna joks. Jis būna baisiai nelaimingas arba baisiai laimingas. Mačiau filmą, kuriame žmogus tiek prisivalgė, kad sprogo ir aptaškė sienas mėsos gabalais. Netelpa menininke jo dideli džiaugsmai ir skausmai, ir jis išrašo, išpaišo, išdainuoja juos iš savęs. Kad nesprogtų. Menininko kūrinyje – jo išgyvenimai ir kūrinys juos skleidžia.
Kai žmogus žiūri į paveikslą menininko džiaugsmu įkrautą, jam būna gera, kai žmogus žiūri į paveikslą, įkrautą menininko širdies skausmu, jis geresnis pasidaro. Neskausmingai patiria skausmingus menininko išgyvenimus, kokių gyvenime jam neduota patirti, ir tada jis labiau gyvena, ir kito žmogaus skausmą supranta, ir siela jo apsivalo. Katarsis.
Žiauriausi kareiviai yra vaikai, nepatyrę skausmo. Skaičiau apie tai.
***
Aš tikiu, kad esu menininkas. Jeigu netikėčiau, paveikslų nepaišyčiau, bet dirbčiau.
Nubundu ryte ir galvoju: išgersiu kavos ir pasikarsiu. Tačiau ateina į galvą nuostabaus paveikslo vaizdas, aš jį paišau ir tampu kuriančiu sau pasaulį, kuriame man gera. Jeigu nenorėčiau kartis, tai ir paveikslo vaizdas neateitų į galvą, nes jis būtų nereikalingas.
***
– Labai gražus paveikslas, bet ką jis reiškia?
– Kai žiūri į gražią gėlę, tu klausi, ką ji reiškia?
Žiūriu į gėlę ir ne ląstelės, iš kurių gėlė padaryta, bet jos grožis mano galvoje visam laikui atsiranda ir aš savo viduje gražus kaip gėlė pasidarau. Jei pauostau gėlę, tai nepradedu gėle kvepėti, nes kvapas yra trumpalaikė fizika, o grožis yra amžina metafizika. Iš ko padarytas grožis? Kaip jį suprasti?
***
Neturiu nuomonės. Esu bešališkas. Nieko nesugalvojau. Rašau tik tą, ką girdėjau ir mačiau meno pasaulyje.
***
Ateina dailininkai į dailininko dirbtuvę degtinės gerti ir sako:
– Smirda čia.
– Tai meno kvapas.
– Papurkšk dezodorantu.
– Šūdą papurkšk dezodorantu.
– O bliat! A? Naujas tavo paveikslas? Spalvos ryškios. Nebūdinga tau. Kas atsitiko? Eksperimentuoji?
– Ne. Suvaikėjau. Ryškias spalvas mėgsta tie, kurie tinka dangaus karalystei – vaikai ir suvaikėję seniai. Menininkai yra arba vaikai, arba suvaikėję. Tarpo nėra.
– Ryškias spalvas sunku suderinti, bet jeigu į kiekvieną spalvą primaišysi juodo arba balto dažo, tai visada bus subtilus spalvų derinys.
– Ne visada. Gali išeiti purvas. Negražu.
– Purve visokie gyviai gyvena. Gyvis myli. Jiems purvas gražu.
– Kai paišau paveikslą, jis man labai gražus, kai nupaišau, jis pasidaro nebegražus. Kenčiu. Gal aš netalentingas?
– Girti žmonės talentingi. Degtinė išlaisvina talentą iš proto nelaisvės. Atveria čakras.
– Kas yra čakros?
– Tai skylės galvoje, per kurias nuostabūs vaizdai į galvą ateina.
– Tas tapytojas, kuris siekė tobulybės, paskui prisigėrė ir mes jį vežėme į jo dirbtuvę, nes namie jo laukė žmona, kuri nesupranta siekiančių tobulybės, o paskui ryte jis nubudo, nustebo, kad jis dirbtuvėje, o paskui pamatė paveikslą, kurio dirbtuvėje anksčiau nebuvo, ir vėl nustebo. Kažkas atėjo naktį į jo dirbtuvę ir nutapė paveikslą? Ne. Niekas kitas negalėjo to padaryti, tik jis pats. Matyt, naktį jam atsivėrė čakros ir užėjo kūrybos priepuolis, ir jis, galbūt, nutapė geriausią savo paveikslą todėl, kad kūrybos procese dalyvavo ne jo sąmonė, bet pasąmonė, kurioje yra jam Dievo duota jo esmė. Kurianti Dievo dalelė ten yra. Girtas žmogus išsivaduoja nuo buvimo žmogumi. Su Dievu kalbasi. Žmogus – tai liga, sakė Friedrichas Nietzche. Pasveiksta žmogus.
– Gerti yra žema. Gyvuliu girtas žmogus tampa, proto netenka. Žmoną muša. Žemiausios aistros pradeda valdyti girtą žmogų.
– Nebūtinai. Jeigu žmonos namie nėra, bet yra tuščia drobė, tada aukščiausios aistros pradeda valdyti žmogų, jis pasidaro talentingas ir nutapo puikų paveikslą.
– Jeigu nori būti talentingas, nebūtina pasigerti. Pasidaryk abstrakcionistu. Abstrakcionizmas yra elitinis menas, suvokiamas tik išrinktiesiems. Abstrakčiame paveiksle galima įžvelgti, o įžvelgti gali tik intelektualūs, išprusę ir įžvalgūs žmonės. Žmonijos elitas. Vertintojams abstrakcionizmas teikia visišką žodžio laisvę. Abstrakcionistai visi talentingi. Geriausia paveikslus tapyti užsimerkus arba tamsoje. Nėra jokios rizikos sukurti beskonybę. Netalentingi dailininkai, kai tik pasidaro abstrakcionistais, iškart tampa talentingi. Ir atvirkščiai. Abstrakcionizmas atveria nuostabias dailininko sielos gelmes, kurios šiaip būna labai giliai pasislėpusios.
– Beždžionių ir žymių abstrakcionistų paveikslai neįtikėtinai panašūs. Mačiau internete. Įdomu, ar beždžionės irgi sprendžia begalybės problemas, ar joms abstrakcionizmas irgi geriausias būdas atskleisti nuostabias jų sielos gelmes?
– Oi! Ironija. Abstrakcionizmas tau keiksmas.
– O ne. Jokiu būdu. Abstrakcionizmas – tai tapyba, išvalyta nuo visko, kas nėra tapyba. Abstrakcionizmas yra laisvė – tapybos esmė, išlaisvinta nuo vaizdavimo. Tik ji, kaip ir visos esmės, yra nuobodi. Skonio neturi. Įsivaizduok maistą, išvalytą nuo visko, kas ne maistas, – grynus baltymus, angliavandenius ir riebalus.
– Eskimai valgo grynus riebalus.
– Įdomu, kokie jų šūdai?
– Ne apie šūdus kalbame, bet apie meną.
– Apie šūdus įdomiau.
– Ne. Įdomiau apie esmes. Apie tai, kas nesikeičia.
– Vaikai moka žmogaus esmę nupaišyti. Jie paišo didelę galvą ir didelį lytinį organą. Galva tempia žmogų į viršų, o lytinis organas – žemyn. Jang ir in. Vietoj kojų, rankų ir pilvo vaikai paišo brūkšnelius. Vaikai jaučia ir pabrėžia esmę. Kiti dalykai jiems nesvarbūs.
– Vaikai proto neturi, todėl jie viską supranta.
– Aštuonkojai protą turi tik būdami vaikais, kol protas jiems reikalingas, o paskui jiems viskas pasidaro aišku ir protas išnyksta, nes jo nebereikia. Iš pradžių aštuonkojai būna protingi, o paskui laimingi. Jie pasidaro egoeruditais. Jie viską žino, ką jiems reikia žinoti. Kam jiems protas?
– Aš nenoriu būti laimingas kaip aštuonkojis. Aš noriu didingas būti. Noriu patirti apvalančią kančią ir būti skaidrus kaip ašara.
– Degtinė skaidri kaip ašara. Kodėl tu degtinės į šaldytuvą neįdėjai, durniau? Kambaryje 36 °C. Aš negaliu gerti kūno temperatūros degtinės. Apsivemsiu.
– Tik nevemk ant daiktų. Vemk vidury kambario.
***
Dailininkų kalbos apie paveikslą labai skiriasi nuo kalbų, kurias kalba nedailininkai.
Skirtinguose pasauliuose gyvena menininkai ir meno vertintojai.
Edvardas Lucie-Smithas knygoje ,,Meno kryptys“ rašo, kad abstrakcionistas Robertas Motherwellas, tapydamas abstrakčius paveikslus, gvildeno istorines ir socialines problemas. Įdomu, ar pats R. Motherwellas tą žinojo. Turbūt ne. Turbūt, jam pačiam nesuvokiant, istorinės ir socialinės problemos, ir jų išsprendimas slypėjo jo paveikslų spalvų ir formų deriniuose. Knygoje taip pat rašoma, kad Pablo Picasso buvo antras menininkas po Michelangelo. Ir jo paveikslai buvo labai gražūs. Tačiau kai P. Picasso pradėjo simpatizuoti komunizmui, jo paveikslai pasidarė nebegražūs
ir jis jau nebebuvo antras menininkas po Michelangelo.
***
– Koks nuostabus dailininko AB paveikslas. Tiesiog genialus.
– Tai ne AB, bet BC paveikslas.
– A, tada nenuostabus ir negenialus, nes BC pavadino mane kurva.
***
Su draugu menininku pusantros valandos klausėmės diskusijos apie šiuolaikinį meną. Pati diskusija irgi buvo labai šiuolaikinė, nes joje nedalyvavo nė vienas menininkas. Girdėjome begalę žodžių, bet negirdėjome minčių. Kalbėtojai taip protingai kalbėjo, kad net mes, patys būdami labai protingi, nieko nesupratome. Diogenas pasakė: jeigu pats supranti, ką kalbi, tai ir tavo bobutė supras. Guodėme save abejonėmis, ar patys kalbėtojai suprato, ką jie kalba.
– Aukščiausio lygmens retorikos menas – labai iškalbingai nepasakyti nieko.
– Kalba apie meną yra menas. Iškalba – tai žodžių muzika, o ne priemonė pasakyti. Jos reikia klausytis, bet nereikia suprasti. Henry Flintas pasakė, kad konceptualaus meno kūrinys yra padarytas iš žodžių, kaip muzika iš garsų. Jų esmė ta pati. Kalbėjimas apie meną yra konceptualaus meno kūrinys ir, kaip visi meno kūriniai, yra tik savyje ir neturi jokio tikslo, tik save. Nors ir nebūdamas tikslu jis tarnauja tikslui.
***
Protingas žmogus, kuris negalvoja, kad supranta meną geriau už visus, nori nusipirkti vertingą paveikslą. Jis ne menininkas, nepasitiki savo skoniu, todėl prašo menotyrininko jam patarti.
– Nusipirk štai šitą paveikslą.
– Tačiau jis man negražus.
– Jis negražus tavo akims, bet ne tau. Yra limonadas, teikiantis malonumo tavo liežuviui. Yra kartus, smirdantis dūmais škotiškas viskis, teikiantis nuostabią būseną tavo sielai. Paveikslas kaip žmogus. Kai sakoma – gražus vyras arba graži moteris, kalbama apie kūną, su kuriuo norisi ištvirkauti. Kai sakoma – gražus žmogus, kalbama apie žmogų, su kuriuo norisi kalbėtis. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus… Tokį Jėzų išpranašavo Izaijas. Jis kalbėjo apie Jėzaus kūną.
Nedera, žinoma, galvoti, kad gražus akims paveikslas yra niekam tikęs, o negražus – vertingas. Išmintingiausias žmogus Saliamonas buvo gražus ir akims. Suprantu, kad mano aiškinimas nedaug paaiškina. Sena tiesa – menas jausmu daromas ir jausmu patiriamas. Jeigu jums negražų paveikslą pavadinsiu gražiu, jis jums nepasidarys gražus. Pakabinkite paveikslą ant sienos ir, jeigu jis yra meno kūrinys, bėgant laikui, jis atsivers jums ir jūs jam atsiversite, ir patirsite aukštos kokybės dvasines būsenas, kokias patyrė menininkas jį kurdamas. Menotyrininkai yra išprusę meno srityje, jie atkreipia dėmesį į gerus paveikslus ir talentingus menininkus. Žmogus, kuris dirba ir neturi laiko gilintis į meną, klauso jų kalbos ir galvoja: aš nieko nesuprantu, bet jeigu apie paveikslą trys protingi ir iškalbingi žmonės kalba pusantros valandos, vadinasi, paveikslas vertas dėmesio. Nebūtų menotyrininkų, nebūtų P. Picasso. Žiūrėk į paveikslą ir patirk aukščiausios kokybės išgyvenimą, kurio patirti neduota gyvuliams. Labiau žmogumi pasidarysi. Taip sako menotyrininkai.
***
Kai pirmą kartą pamačiau P. Picasso paveikslą, pagalvojau, kad žmonija išsikraustė iš proto. Tu, pasakė man menotyrininkai, žiūri į P. Picasso paveikslą kaip į hieroglifą, kuris tau nieko nereiškia. Dabar dailėtyrininkų dėka aš suvokiau, kad P. Picasso yra genijus, sugebėjęs nupaišyti esmes, kurių nemato akys. Subręsti reikia iki P. Picasso darbų. Tam gali ir gyvenimo neužtekti. O ne, Mikalojau, tikrą meną supranta ir maži vaikai, tam jokių pastangų nereikia. Taip taip. Maži vaikai supranta Thomą Manną, Bachą, Dante’ę… Kai girdžiu tokias kalbas, abejoju, ar homo yra sapiens.
***
Diskusija mums buvo gera pamoka. Nutarėme pasidaryti dar protingesni. Nesišaipyti ir neneigti nei šiuolaikinio meno, nei kalbų apie jį vien todėl, kad nepajėgiame jų suprasti. Aš kalbu ironiškai apie menotyrininkus todėl, kad jie nepakankamai man ploja. Mikalojau, Mikalojau, kužda man vidinis balsas, o gal tu nevertas matančių meną plojimų.