Priežodis Italijoje liudija: „Pamatyk Neapolį ir tada jau gali numirti.“ Tačiau anglų tapytojas, keliautojas Arthuras Johnas Struttas dar XIX a. suprato, kad yra atvirkščiai: „O aš sakau: pamatyk Neapolį ir tada jau gyvenk. Nes (jame suprasi, kad) yra tiek daug, dėl ko gyventi verta.“
Tekstas ir nuotraukos Giedrės Steikūnaitės
Toks tas Neapolis, kurio iš akių niekada nepaleidžia Vezuvijus (o gal atvirkščiai): kažkas ant marmurinių liūtų su moters galva skulptūrų pripaišė šioms makiažo; kažkas ant sienos priklijavo viso ūgio Fridos Kahlo sukryžiuotomis rankomis nuotrauką, o kažkas kitas šalia prikabino plakatų su Kristaus atvaizdu, pranešančių apie ką tik mirusių senolių pašarvojimą; kažkas akvarele rausvai gelsvais atspalviais išliejo keliautojos Freyos Stark veidą ir šalia užrašė jos žodžius: „Laimė yra neįmanoma, jei tai, kuo tikime, skiriasi nuo to, ką darome“; kažkas su trafaretu didžiosiomis raidėmis angliškai išpyškino: „Turiste, varyk namo“ (Tourist go home), o kažkas kitas (arba tas pats, bet tikrai vietinis) ranka prirašė paaiškinimą: „Dėmesio: kai kurie turistai vandalai kirtikliais išsineša teatro plytas. O ką daryti mums?“ (tasai teatras – neblogai išsilaikęs romėnų laikų amfiteatras, šiandien pusiau paslėptas privačiuose senamiesčio būstuose). Kažkas komercinėje gatvėje pastatė plastikinę kėdę, o kažkas kitas (arba tas pats) pakabino užrašą italų ir anglų kalbomis: „Suoliukas vyrams priparkuoti“. Matyt, kad netrukdytų šopintis?
Ant Neapolio sienų yra visko: tapybos, grafičių, plakatų, nuotraukų, žinučių, juokelių, įspėjimų, nuomonių, nesąmonių. Daug daug grožio. Taip pat dulkių ir purvo. Neišvengiamai, visa tai laikina: vieni grafičiai nuvalomi, ant kitų užpaišomi nauji, trečius aplyja. Tačiau chaoso įsikūnijimu vadinamo Pietų Italijos miesto sienos yra gyvos, nesterilizuotos. Jos tyli, bet tampa scena tiems, kurie nori kažką pasakyti. Ką?
Prie pat vienos iš senamiesčio bažnyčių po stikliniu gaubtu švyti ne „Madona su kūdikiu“, o „Madona su ginklu“ – vienintelis Banksy kūrinys Italijoje. Vietoj aureolės jai virš galvos yra šaunamasis ginklas – ryšių tarp mafijos ir organizuotos religijos ženklas. Kadangi kažkas aplink ją buvo visko prirašinėjęs, prireikė apsauginio stiklo. Ne taip toli nuo jos kitas žymus gatvės menininkas Blu ant buvusios psichiatrijos ligoninės, tapusios aktyvistų okupuotu socialiniu centru, sienos nutapė milžinišką žalią būtybę pražiota burna, sutraukytomis grandinėmis. Jos akys be vyzdžių išreiškia siaubą, kurį patiria žmogus, prieš savo norą uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Kitur dėmesį patraukia pusiau nuplėštas auksu puošto faraono sarkofago plakatas, iš po kurio kyšo juodos ir baltos spalvų pikto kareivio galva, neva anksčiau čia kabėjęs kitas plakatas. Tačiau iš tiesų tai vienas kūrinys ir tik iš atokiau perskaitęs „Aplankykite Egiptą. Pasidžiaukite… kariniu režimu“ supranti jo idėjos gudrumą.
Žinoma, ir sportas – amžinai gyva futbolo legenda a. a. Diego Maradona melsvais marškinėliais su 10 numeriu. Nors gimė Argentinoje, jo dėka Neapolio futbolo komanda laimėjo ir Italijos, ir UEFA taures. Tiesa, paskui buvo skandalų ir išdavysčių, tačiau šiandien Neapolis Maradoną dievina kaip savą. Savų yra ir daugiau – gatvėse švyti vizualinės odės neapolietiškai dainavusiam čia gimusiam muzikantui Pino Daniele’ei, čia gyvenusiai aktorei Sophiai Loren ir kitiems kultūros veikėjams.
Visi priklausome tai pačiai genčiai
Kasmet rugsėjo 19-ąją Neapolio Katedroje įvyksta stebuklas – dviejuose hermetiškuose stikliniuose induose laikomas sudžiūvęs III a. valdžios nukankinto vyskupo Šv. Januarijaus (it. San Gennaro) kraujas suskystėja. Neapoliečiams tai ženklas, kad jų labai mylimas miesto globėjas dar pasaugos Neapolį nuo visokių negandų. 2015 m. tą dieną buvo atidengtas 15 m aukščio Šv. Januarijaus paveikslas ant vienos senamiesčio sienų. Jo kūrėjas – neapolietis gatvės menininkas Joritas – dėl išskirtinės technikos yra lyginamas su garsiuoju XVI a. italų tapytoju Caravaggio.
Tik jo šventasis yra ne su savo, o paprasto Neapolio darbininko veidu, paženklintu dviem raudonais dryžiais, kaip ir visi Jorito tapyti veidai – charakteringiausia žmogaus kūno dalis. Dryžiai atliepia magiškus kai kurių afrikiečių gydomuosius ritualus, ypač – randavimo procedūrą, kuri iniciacijos ceremonijos metu simbolizuoja perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir kartu – individo priėmimą į gentį. „Man žodis „gentis“ nereiškia atsilikimo ar sugrįžimo prie protėvių praktikuotų socialinės struktūros formų, – sako Joritas. – Žmogaus poreikių pagrindas yra bendruomenė, kurią suprantu kaip erdvę, kurioje galime augti kaip žmonės ir kartu dirbti dėl bendro gėrio.“ Ir dar: „Mano gyvenimas turi prasmę tik tuo atveju, jei jis kokiu nors būdu prisideda prie žmonijos progreso.“
Tačiau menininkas, įspėjęs, kad visuomenė pavojingai tolsta nuo to, ką iš tiesų reiškia buvimas žmogumi, tą nutolimą smerkia menu. Vietas pasirenka neatsitiktinai – nustekentiems, skurstantiems rajonams savo tapyba siekia sugrąžinti bent dalį prarastos vertės ir prestižo. Pvz., ant socialinio būsto daugiabučių fasadų nutapė diptiką „Būti žmogumi“: ant vieno – D. Maradona (neapoliečių vadinamas žmogiškuoju dievu, it. Dios Umano), ant kito – Niccolò, autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas. Be raudonų dryžių, bendras jų vardiklis yra herojiškumas: pirmojo – futbolo aikštelėje, antrojo – kasdienybėje, būnant kitokiu vaiku. Netoliese atsirado ir didžiausias pasaulyje Che Guevaros paveikslas, kitur – Martinas Lutheris Kingas Jn. ir aliuzija į jo garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“. „Jei turistams patinka mano darbai – puiku, tačiau man svarbiausia yra jais perduodama žinutė, – sako Joritas. – Gatvės menas neturi būti vien tik dekoracija.“
2018 m. vasarą už tapymą ant apartheido sienos Joritą suėmė Izraelio policija (vėliau jis buvo deportuotas). Menininko „nusikaltimas“ – 4 m aukščio septyniolikmetės palestinietės Ahed Tamimi veidas ant nelegaliosios Izraelio sienos; kaip tik tuo metu mergina išėjo į laisvę po aštuonių mėnesių kalėjime, kuriame atsidūrė už sudavimą per veidą į jos namus besiveržusiam Izraelio kareiviui. „Padariau, ką galėjau, nors tai tėra lašas visoje neteisybės jūroje, – apie šį savo kūrinį sakė Joritas. – Palestinos kova – tai viso pasaulio kova už žmonijos išlaisvinimą iš imperializmo ir kolonializmo gniaužtų.“
Kiek mums žinoma, realybę ant sienų žmonės vaizdavo dar prieš gerus 40 tūkst. metų: priešistoriniai piešiniai Sulavesio urve Indonezijoje, Chauvert ir Lascaux urvuose Prancūzijoje; senovės Egipto, Indijos, Mesopotamijos tapyba; vėliau – majų menas piramidėse ir šventyklose, Tibeto budistų piešiniai, Viduramžių Europos bažnyčių sienos ir lubos… Ir arčiau mūsų laikų: nuo 1970-ųjų Airijos šiaurėje skaičiuojama beveik 2 tūkst. politinių ir socialinių piešinių ant pastatų sienų; 1961–1989 m. žmonėms gyvenimą gadinusi Berlyno siena iš Vakarų pusės taip pat buvo tapusi drobe. Tad Joritas ir kiti gatvės menininkai iš tiesų tęsia itin seną žmonijos (kartu ir savo protėvių) tradiciją.
Pompėjos sienų filosofai, įsimylėjėliai ir plepiai
Senovės Romoje grafičiai buvo gerbtina rašymo forma – niekas jų nepeikė, kaip dabar nutinka apsvaigusių rankų žymikliais išraižytoms žinutėms ant tualeto durų ar žymoms ant miesto sienų, o atvirkščiai – praktikavo. Pavyzdžiui, kasinėjant keturaukštį ištaigingą vieno romėno namą, ant jo sienų aptikti mažiausiai 85 grafičiai – draugų palinkėjimai šeimininkui ir eilutės iš žinomų eilėraščių. Senovinių grafičių tyrinėtojas Pablas Ozcárizas įsitikinęs, kad tokie radiniai suteikia žymiai realistiškesnį istorijos vaizdą nei oficialioji. „Tarsi kas paprašytų rašyti du dienoraščius: vienas bus išleistas kaip labai svarbi knyga, kitas liks tik tau, – sako jis. – Galbūt pirmasis bus gražesnis, tačiau antrasis – nuoširdesnis.“
Vienas ryškiausių Senovės Romos grafičių ir sienų tapybos meno pavyzdžių yra a. a. Pompėja ir jos kaimynas a. a. Herkulanėjus, esantys už valandos kelio nuo dabartinio Neapolio. 79 m. vidury baltos dienos išsiveržęs Vezuvijus lavą ir pelenus ant jų pylė pusantros paros. Paradoksas: būtent tame ugnikalnio tulžies sluoksnyje gyvi palaidoti miestai buvo stropiai užkonservuoti ir todėl iki mūsų dienų puikiai išsilaikė ne tik spalvotomis freskomis tapytos jų sienos, bet ir ant jų išraižyti grafičiai. Iš archeologų atkastų pastatų matyti, kad Pompėjos gyventojai buvo tikri sienų plepiai. Iš tūkstančių jų paliktų žinučių įvairovės galime susidaryti apytikslį vaizdą, kokie gi buvo paprasti europiečiai prieš 2 000 metų (spoiler alert: iš esmės tokie patys, kaip ir mes dabar).
Pompėjos pastatų sienos paprastai būdavo tinkuotos ir balintos. Kad negundytų vagių, iš gatvės pusės vengta langų, tad ilgas tuščias sienas žmonės naudojo kaip viešas skelbimų lentas. Dalis grafičių rašyta raudonais dažais, kiti – raižyti ant tinko. Dauguma jų aptikta pagrindinėse Pompėjos gatvėse – tai rodo, kad ir anuomet siekta kuo daugiau matomumo (arba tiesiog patingėta rašymui tinkamos sienos paieškoti atokiau). Beje, grafičių rašymas Pompėjoje buvo ir mokamas darbas – komercinėms ir politinėms žinutėms būdavo samdomi profesionalūs grafitininkai. Nuo kitų jie skyrėsi didesniu šriftu ir mažesniu gramatinių klaidų skaičiumi.
Remiantis Pompėjos tyrinėtojų skelbiama medžiaga, jos grafičius galima skirstyti į keletą kategorijų. Pirmoji – trumpi užrašai, paprasti faktai (tikri ar tariami): „Čia buvo toks ir toks“, „Šeštadienį mums gimė dukra“, „Tu mali šūdą“, „Stronijus yra idiotas“. Antra kategorija – intymūs reikalai: meilės prisipažinimai („Markusas myli Spendūzą“), pagyros („Čia mylėjausi su daug moterų“) ir net interaktyvūs pasikalbėjimai – tokie kaip šis meilės trikampis, išraižytas ant smuklės durų:
- Rašo žmogus, vardu Severas: „Audėjas Suksesas myli Irisę, smuklininko žmonos vergę. Ji jo nemyli, bet jis stengiasi priversti ją jo gailėtis. Taip sakau aš, jo konkurentas. Viso gero. Severas“
- Sukseso atsakas Severui: „Tu esi piktas pavyduolis ir net nebandyk vogti iš geriau už tave atrodančio, kuris puikiai žino, kaip elgtis lovoje ir yra už tave turtingesnis.“
- Į tai Severas atsakė: „Severas Suksesui – pasakiau ir užrašiau: tu myli Irisę, bet ji tavęs – ne.“
Trečioji kategorija – komercinės arba politinės paskirties: nuomojamas būstas („Prabangūs apartamentai antrame aukšte nuo liepos 1 d. Susidomėję turi kreiptis į Primą, Gnajaus Alijaus Nigidijaus Maliaus vergą“), gėrimų kainos užeigose, klientų nusiskundimai („Smuklininke, tikiuosi, kad ši apgavystė tau karčiai atsipirks: pardavinėji mums vandenį, o gerą vyną išgeri pats.“) ir pan. Pompėjoje rasta daugiau kaip 1500 grafičių su politinėmis žinutėmis, dažniausiai tai – rinkimų kampanijų šūkiai, kandidatų tariamų dorybių sąrašai ir rinkėjų įtikinėjimai („Jei sąžiningumas jums yra vertybė, tuomet verta rinkti Lukrecijų Frontą“ arba „Išrinkite Gajų Julijų Polibijų. Jis duoda geros duonos“). Akivaizdu: per porą tūkstantmečių nedaug kas šioje srityje pasikeitė.
Nedaug kas pasikeitė ir kitose, gal tik priemonės išsipasakoti savo kasdienybę (nuo tikros sienos iki feisbuko): „Iš šios krautuvės pavogtas varinis puodas. Jį sugrąžinusiam sumokėsiu 65 sestercus, o už informaciją, padėsiančią jį rasti – 20 sestercų.“ Kai kurie pompėjiečiai ant laukujų savo namų sienų rašė įspėjimus: „Vagys, nesiartinkite“ arba „Čia neslampinėti. Neturintys ką veikti eikite kitur“.
Pompėjoje būta ir gatvės filosofų, rašiusių, pvz.: „Lai mylintieji klesti, nemylintieji būna sunaikinti, o kitiems mylėti neleidžiantys lai būna dvigubai sunaikinti.“ Pompėjos grafičius tyrinėjanti Vašingtono universiteto docentė Rebecca Benefiel ant miesto sienų atrado ir poezijos konkursų. Anot jos, pompėjiečiai daugiau rašinėjo kilnių, o ne piktų kėslų vedami. „Daug kur vartojamas žodis felicter, reiškiantis „laimingai“, – sako ji. – Parašytas šalia žmogaus vardo jis reiškia, kad tam žmogui linkima gero. Radome daug užrašų Felicter Pompeii – žmonės gero linkėjo visam miestui.“
Tačiau kažkas itin empatiškas senojoje Pompėjoje visgi užrašė: „Ak, siena! Stebiuosi, kad tu dar nenuvirtai, turėdama atlaikyti tokį skaičių nesąmonių.“
*