Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Šaltokas gegužės pradžios trečiadienio vakaras. Kaip ir prieš kiekvieną naujo žurnalo numerio paleidimą į pasaulį vakarus leidžiu namuose. Ne su knyga, bet su laptopu po ranka, su savo ir žurnalo bendraautorių tekstais ir maketais. Kai pajuntu, kad jau nebesuprantu, ką skaitau ar rašau, nušlepsiu į virtuvę ir įsijungiu šildymą (dar kartą sau paplekšnoju per petį, kad ryžausi atsisakyti centrinio ir turiu autonominį). Išsitraukiu televizoriaus pultelį. Nepatikėsite, iš kur. Ogi iš rankinės. Ryte kroviausi visą darbui reikalingą įrangą, įskaitant du mobiliuosius telefonus, tai kartu prigriebiau ir pultelį. „Visiškai jau man kū-kū“, – garsiai sau pasakau pamačiusi rankinėje nelabai reikalingą biure priemonę.
Laikas tikrai įtemptas – prisidedu prie gana didelio renginio organizavimo (pasinaudodama proga kviečiu užsukti į LATGA Autorių namus birželio 7 d. Vingrių skvere – renginys nemokamas, kaip ir visi „Kultūros nakties“ renginiai), bet žurnalas irgi pats nepasidarys, kaip ir kiti darbai.
Grįžkime prie pultelio. Kaip jau supratote, nesu hipsterė ir nevaidinsiu čia prieš jus, kad nežiūriu televizoriaus. Žiūriu. Ir dažnai. Kartais tokius beprasmiškus reikalus, kad net draugams gėda papasakoti. Tačiau, sutikite, kartais juk reikia išjungti galvą. Tai geriausia padaryti žiūrint kokias nors nesąmones. Maigant pultelį akis užkliūva už priešrinkiminių debatų. Kaip tik pristatomos temos – kultūra, švietimas ir žmogaus teisės. Bingo!
Cirkas be pinigų prasideda nuo pirmų debatų minučių. Žinoma, nekalbu apie adekvačius kandidatus į prezidentus, kurie sugeba rišliai dėstyti mintis ir nenukrypsta į šoną. Vienas kandidatas (turbūt jums nereikės ilgai spėlioti, kuris) tai daro sistemingai visą vakarą. Laidos vedėja ne itin sėkmingai bando sugrąžinti jį į temos, laiko ir, galų gale, padorumo ribas. Kandidatas įsisiautėja kaip reikiant – vienu metu ima reklamuoti savo partiją, rėždamas kažkokius nesuvokiamus šūkius (matyt, ruošiasi Seimo rinkimams, nes supranta, kad prezidentu tikrai netaps), paskui vėl dar kartą (kaip ir prieš tai buvusiuose debatuose) žeria kaltinimų valdžiai, kad ši esą visą dėmesį skiria karui ir ginklams.
Laidos vedėja liepia grįžti nuo karo prie kultūros. Klausimai sukasi apie cenzūrą mene: kažkas kalba apie nugriautą paminklą Petrui Cvirkai, kažkas – apie Venclovų namus, kažkas – apie Salomėjos Nėries mokyklą, kažkas – apie Žaliojo tilto balvonus, dar kažkas – apie Lukiškių aikštę. Kitaip tariant, žanro klasika. Mano aptariamas kandidatas, žinoma, pradeda aiškinti, kad vadinamoji desovietizacija esą tapo kultūros naikinimo priemone. Kurgi ne!
Paskui su ašaromis akyse jis pradeda pasakoti, kaip Vachtangovo teatre rusų aktoriai, dainuodami lietuvišką dainą, atsisveikino su lietuvių režisieriumi Rimu Tuminu, o štai lietuviai jo esą tinkamai neįvertino. Iš tiesų istorija kiek kita – dainuota buvo R. Tuminui dar gyvam esant (tai dar laidoje pamėgina patikslinti ir vienas iš kandidatų). Tačiau grįžkime prie rusiško naratyvo. Apraudojęs R. Tuminą, kandidatas pradeda aiškinti, kodėl nereikėtų drausti „didžiosios“ rusų kultūros – rašytojų, kompozitorių ir pan. Dėl vietos trūkumo nebepasakosiu, ką jis kalbėjo perėjus prie žmogaus teisių temos (Stambulo konvencija, civilinė santuoka ir t. t.) – turbūt ir patys puikiai įsivaizduojate.
Dar nesibaigus debatams akį vis užmetu į feisbuką. Pamatau, kad mano burbule yra ir daugiau žiūrinčių debatus, – kažkas parašo, kad žiūri cirką (taip ir aš iš pradžių reagavau į šitą šou), pradeda vaikščioti memai su perdarytais plakatais, kuriuos už mano „mylimiausio“ kandidato nugaros laiko vyrai intelekto nesužalotais veidais (veikiausiai nesužalotais – juos dengia plakatai, tad negaliu pasakyti, ar taip yra iš tiesų, tik spėju).
Tada pasidaro ne tiek linksma, kiek baisu – kodėl mes turime klausytis akivaizdžiai prorusiško kandidato veblenimo per valstybinę TV? Ne, ne, suprantu, kad nacionalinį eterį privaloma suteikti visiems kandidatams. Klausimas kitas – kaip tas mano „mylimas“ kandidatas, kurį, akivaizdu, reikėtų desovietizuoti, sugebėjo surinkti reikalingą skaičių parašų? Kodėl jo veikla iki šiol nepasidomi atitinkamos struktūros? Kažkokios demokratijos grimasos…
Šis mūsų numeris itin demokratiškas, o tai simbolizuoja ir mūsų viršelis, kuriame – drąsioji Rūta MUR, šiomis dienomis išleidžianti savo ketvirtąjį albumą „Meridiem“. Taip pat publikuojame interviu su pagrindinį vaidmenį naujame Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Orfėjas“ suvaidinusiu aktoriumi Tomu Rinkūnu. Į mūsų puslapius sugrįžo keramikė Noe Kuremoto, kad papasakotų apie savo naują projektą „Shodō“. Dar pakalbinome improvizacijos teatro trupės narius „Impro 241“, grybus tyrinėjančią menininkę Ringailę Demšytę ir vieną gezą trijuose asmenyse: poetą-gidą-mokytoją Jovarą Kelpšą. Taip pat publikuojame mados ekspertės Kristinos Stankevičiūtės parengtą antrą trumpo mados teorijų kurso dalį ir naujų muzikos albumų apžvalgas.
Gero skaitymo ir iki susitikimo birželį!
