Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Neseniai pasibaigęs vienas svarbiausių net ne metų, o viso 100-mečio renginių – Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“ – žadino tautiečių ir žiniasklaidos smalsumą, pastebėjimais apie renginį dalijosi ir mažiau ar daugiau žinomi nuomonės formuotojai. Tai visiškai natūralu – tokios svarbios šaliai šventės vyksta ne kasmet. Be to, šiame didžiuliame renginyje šoko, dainavo ar grojo kone 40 tūkst. dalyvių ir kiekvienas jų turi artimųjų, kurie jautė natūralų norą palaikyti šeimos narius, tad šluote šlavė bilietus ne tik į šventės renginius, bet ir į generalines repeticijas, o kartu domėjosi tiek faktais, tiek gandais iš šventės užkulisių.
Kalbant apie gandus, teko girdėti, kad į finalinį šventės vakarą Vingio parke sėdimų bilietų kaina juodojoje rinkoje buvo pakilusi iki rekordinių aukštumų – net iki 250 eurų. Patikrinti šio gando neturėjau galimybės, bet įsivaizduoju, kad kokie nors iš tolimų kraštų atvykę tautiečiai galėjo ir nepagailėti tokių pinigų už galimybę patogiai klausytis beveik 12 tūkst. balsų choro.
Pati renginio programa bent jau mano socialinių tinklų burbule kritikuota gana saikingai. O štai dėl renginio organizavimo tiek dalyviai, tiek žiūrovai kritikos negailėjo. Žiūrovai tradiciškai piktinosi dėl bilietų trūkumo, jų brangumo ir eilių prie įėjimo. Dalyviai dažniausiai burnojo dėl maisto.
Vos prasidėjus repeticijoms, socialiniuose tinkluose ėmė klaidžioti nuotraukos su šventėms dalyviams tiekiamu maistu. Vieniems porcijos pasirodė per mažos, antriems – košė neskani, treti negalėjo atsistebėti patiekalų išvaizda. Lyg ne į dainų ir šokių, o į kokią „Michelin“ gido organizuojamą šventę visi būtų suvažiavę. Veikiausiai čia šalutinis socialinių tinklų poveikis, kai žmonės iš neturėjimo ką veikti ieško, kuo pasiskųsti, kad sulauktų dėmesio (ar pastebėjote, kad skundai visada sulaukia daugiau patiktukų nei pagyrimai?). Štai mano jaunesnei pusseserei, kuri į šventę atvyko iš tolimos Kanados, maistas pasirodė visiškai normalus. Ji netgi nufotografavo kelis maisto davinius, kad, artimųjų paklausta apie dalyvių maitinimą, turėtų vaizdinių įrodymų, jog gandai apie prastą maitinimą buvo gerokai perdėti.
Kažkiek suprantu dalyvių lūkestį, kad už neatlygintiną dalyvavimą šventėje būtų bent jau padoriai maitinami. Tačiau, patikėkite manimi, 1994 m. pasaulio lietuvių dainų šventės dalyve, po 30 metų jūs, mieli 2024 m. renginio dalyviai, neatsiminsite nei nuovargio, nei neskanios košės. Dalydamiesi atsiminimais apie šventę paprasčiausiai nerasite žodžių, kuriais galėtumėte apibūdinti tai, kas vyko su jumis kulminacinėmis renginio akimirkomis, kai dainuoti, šokti ar groti trukdė kažkur giliai gerklėje gniaužiamos bendrystės su tautiečiais iš viso pasaulio ir pasididžiavimo savo maža šalimi jausmo išprovokuotos ašaros.
O mes didžiuojamės savo liepos numerio herojais: neseniai suaugusiesiems skirtą romaną „Mylimi kaulai“ išleidusia rašytoja Kotryna Zyle; itin charizmatišku aktoriumi Konstantinu Novopolskiu, kuris vaidina „Domino“ ir Kauno valstybiniame lėlių teatre, garsina įvairius animacinius ir vaidybinius filmus, serialus; elektroninio postpanko grupės „Orai“ įkūrėju Donatu Zinkevičiumi; jau antrą knygą – „Voyage, voyage“ – išleidusiu „G&G Sindikato“ nariu Kastyčiu Sarnicku-Kastetu; režisieriumi Juozapu Mikulėnu. Nemažai dėmesio skyrėme ir madai – mūsų ekspertė Kristina Stankevičiūtė parengė reportažą apie Rygoje vykstančią retrospektyvinę „Fyodor Golan“ parodą, o Augustė Rūkaitė pasidalijo įžvalgomis apie mados praktiškumą ir grožį. Jurga Tumasonytė apžvelgė naujausias knygas, Jonas Braškys – lietuviškos muzikos albumus.
Gero skaitymo ir iki susitikimo rugpjūtį!
