Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Pastarąsias kelias savaites viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Paryžių, kur vyko vasaros olimpinės žaidynės. Ne išimtis ir Lietuva. Kasdien nuo ryto iki vakaro visose žiniasklaidos priemonėse buvome informuojami apie kiekvieną geresnį ar menkesnį mūsų šalies sportininkų pasiekimą.
Natūralu, kad didžiulė šiam renginiui skirto dėmesio girnapusė įsuko ir mane. Tiesa, stebėjau tik tų sportininkų, į kuriuos buvo dedama daugiausia vilčių, pasirodymus. Dažniausiai – viena akimi, kaip sakoma, t. y. tuo pat metu veikdama ir dar ką nors kita. Mūsiškiams pralaimėjus kovas dėl aukso, maikių tikrai neplėšiau ir neraudojau. Tiesą sakant, net sensacingas ir skandalingas vyrų krepšinio rinktinės nepatekimas į olimpinį traukinį ryškių emocijų nesukėlė. „Senstu“, – padariau liūdną išvadą.
Nežinau, kas lėmė sumažėjusį domėjimąsi sportu ir bendrapiliečių pasiekimais jame. Gal nereikėtų to laikyti senatvės požymiu? Gal tai tam tikros brandos ženklas? Galbūt pagaliau ėmiau suvokti, kad sporto varžybų sukeliamos emocijos, kad ir kokios jos būtų stiprios tuo metu, vėliau neturi mano gyvenimui jokios įtakos? Na, buvome kažkur greitesni, taiklesni, stipresni. Kažkur prasileidome. So what?
Be to, yra daugybė kitų sričių, kur galima įrodinėti savo pranašumą prieš kitas šalis – pavyzdžiui, mokslas ar menas. Varžymasis šiose srityse, mano galva, kur kas prasmingesnis. Juolab kad pelnyti medaliai ir pasiekti rekordai ilgainiui lieka svarbūs tik jį pelniusiam sportininkui. Juk kitoje olimpiadoje bus kiti laimėtojai ir nauji rekordai. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad laimėjimai kitose srityse dažniausiai nebūna tokie efemeriški kaip sporte.
„Juk tik per sportą pasaulis išgirsta apie Lietuvą, o mes pamirštame pykčius, susiskaldymą ir vieni kitų cancelinimą, tokiomis akimirkomis mes esame tikri lietuviai“, – įkvėptas sidabrinio jaunosios breiko žvaigždės Dominikos Banevič-Bgirl Nickos pasirodymo, feisbuke konstatavo vienas ganėtinai žinomas mūsų šalies atlikėjas. Aš nesusilaikiau nepakomentavusi: „Drįsiu paprieštarauti – ne tik sportininkai garsina šalį, bet ir menininkai. Nepamirškime to!“. Oponentas nepasidavė – paprašė priminti, koks menininkas taip suvienijo šalį, kad visa Lietuva sugniaužusi kumščius šokinėjo iš laimės ar kurio menininko, sugrįžusio į Lietuvą (po garsinimo), rinkdavosi pasitikti minios žmonių… Ilgai galvoti nebuvo kada, tad kaip pavyzdį jam pateikiau pirmą į galvą šovusį mūsų menininkų pasiekimą – Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“, kurį už šiuolaikinę operą-performansą „Saulė ir jūra“ 2017 m. pelnė trys puikios menininkės – kompozitorė Lina Lapelytė, libreto autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė.
Suprasdama, kad mano pavyzdys ne itin iliustratyvus, nes meno srityje itin vertinamą apdovanojimą pelniusių lietuvių tikrai nepasitiko daugiatūkstantinės minios su dūdų orkestrais priešakyje (čia galima nebent pasidžiaugti, kad menininkės buvo įvertintos keliomis piniginėmis premijomis, o šią pergalę gana ryškiai nušvietė žiniasklaida (ir ne tik mūsų šalies), tame pačiame komentare konstatavau liūdną tiesą, kad visame pasaulyje sporto varžyboms skiriamas didesnis dėmesys nei meno festivaliams ir konkursams. Šią tiesą, atrodo, ilgainiui suprato ir Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas Pierre’as de Coubertinas, pasiūlęs į 1912 m. vasaros olimpinių žaidynių programą įtraukti meno sritis. Šis jo eksperimentas – sporto olimpiadų metu apdovanoti sportui dedikuotų literatūros, architektūros, muzikos, tapybos ir skulptūros kūrinių autorius – nepasiteisino, nors tęsėsi gana ilgai – iki 1948 m.
Tikimės, jog mūsų žurnalo skaitytojai supranta, kad sporto pasiekimai nėra reikšmingesni vien todėl, kad jiems žiniasklaida skiria daugiau dėmesio. Mes šįkart norime pasidžiaugti nauju režisieriaus Lauryno Bareišos darbu – antroje rugsėjo pusėje kino teatrus pasieksiančiu filmu „Sesės“. Tęsdama temą apie pasiekimus, negaliu nepaminėti, kad šis režisierius 2021 m. Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje laimėjo geriausio filmo apdovanojimą už debiutinį ilgametražį filmą „Piligrimai“. Maloniai kviečiame paskaityti mūsų bendraautorės Ievos Šukytės parengtą interviu su L. Bareiša.
Taip pat šiame numeryje rasite mūsų bendraautorės Tomos Vidugirytės interviu su jaunatviškos energijos ir pozityvaus papiktinto maišto kupiną kūrybą siūlančios grupės TAS lyderiu Dominyku Jurevičiumi, doc. dr. Kristinos Stankevičiūtės straipsnį „Mados malonumai“, muzikos albumų ir knygų apžvalgų.
Gero skaitymo ir iki susitikimo rudenį!
