„Šventė gali būti ir meno tema“, – sako menotyrininkas, tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’24“ „Projektų zonos“ kuratorius dr. Valentinas Klimašauskas. Penkioliktąjį gimtadienį spalio pradžioje mininti mugė šiemet kviečia švęsti meną, atsigręžti į Šiaurės Europą ir megzti ryšius tarp meno auditorijų ir kolekcininkų.
Prieš tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius’24“, kuri Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks spalio 4–6 d., su dr. Valentinu Klimašausku kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Šiais metais „ArtVilnius“ ragina švęsti meną. Kaip menas susijęs / nesusijęs su švente? Ar šiuolaikiniame mene gali būti užkoduotas šventės momentas? Galbūt labiau – klausimai, liūdesys, nerimas dėl ateities?
– „ArtVilnius“ šiemet švenčia jubiliejų, tas šventės šventimas labiau susijęs būtent su šia proga. Šventė gali būti ir meno tema, ir jo atsiradimo priežastis. Kaip ir visi kiti išvardyti dalykai. Apskritai mugės dažniausiai yra festivalinės ir šurmulingos.
– Šiuolaikinis menas šiandien yra kur kas daugiau nei tik vizualieji menai. Kaip vertinate meno krypčių susiliejimą, suartėjimą, apsikeitimą?
– Vieni iš šiuolaikinio, o ir moderniojo meno šūkių teigia, kad viskas yra menas ar kiekvienas yra menininkas, todėl labai normalu, kad vis labiau demokratizuojami meno ir atskirų jų žanrų, sričių, stilių apibrėžimai. Todėl ir meną kartais sunku atskirti nuo kasdienybės – iš čia kartais ir kyla kritika jam.
– Kai galvojate apie šiuolaikinį meną, kas pirmiausia ateina į galvą? Ar šiuolaikinis menas pasižymi asociatyvumu?
– Ne labiau nei prieš tai buvę judėjimai. Sakyčiau, gausėjant informacijos, šiuolaikinis menas yra labiau diskursyvus, susijęs su laisvu minčių judėjimu tarp skirtingų temų, mąstymo paradigmų ir pan.
– Kažkur perskaičiau mintį: šiuolaikinis menas dažnai menininkams tarnauja kaip indas, kuriame jie gali išreikšti savo slapčiausias mintis ir emocijas. Be abejo, tų indų būna visokių, tačiau kokios įtakos šiuolaikinei kūrybai turi saviraiška?
– Šiuolaikinis, kaip ir visoks kitoks, menas gali būti katalizatorius, garsiakalbis, dalelių greitintuvas, laiko mašina, transporto priemonė, jis gali inspiruoti naujas vizijas, kurti naujus pasaulius, atlikti įvairius kritinius ar (auto)poetinius veiksmus, lygiai taip pat jis gali būti formalaus eskeipizmo, nu(si)raminimo, terapijos ar tiesiog įpročio medija. Menas yra turtingas ir įvairus, kaip kokia atskira ekologinė niša.
– Šiais metais kartu su Joao Laia kuravote menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos dueto „Pakui Hardware“ ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės parodą „Uždegimas“. Įdomu, kaip lietuvių menas šiandien atrodo pasaulio kontekste? Su kokia žinia vykote į Veneciją ir su kokia – grįžote?
– Labai sudėtingi klausimai, į kuriuos norint atsakyti reikėtų daryti ilgą tyrimą ir grįžti atgal į Veneciją (juokiasi), nes paroda vis dar veikia. Kad atsakymas būtų trumpesnis, sakyčiau, kad lietuvių meno nėra, kaip ir nėra lietuvių mokslo. Lietuviai autoriai yra tarptautiniai, kalbantys pasauline šiuolaikinio meno kalba, – keliaujantys, gyvenantys skirtingose šalyse vienu metu, laisvai kalbantys keliomis kalbomis, universalūs, bet individualūs, asmeniški, tačiau mišrūs, hibridiniai ir visokie kitokie.
– Jau ne pirmus metus „ArtVilnius“ kuruojate „Projektų zoną“, kurioje savo kūrinius demonstruoja kviestiniai menininkai. Kaip juos renkatės?
– „Projektų zona“ yra hibridinio kuravimo zona. Joje dalyvauja institucijos, jų pakviesti menininkai ir mano, projekto kuratoriaus, kviestos institucijos ir menininkai. Skamba kebliai, taip ir yra (juokiasi). Iš čia ir projekto pavadinimas, nes visa „Projektų zona“ yra kuriama per įvairaus lygio atstovavimo – institucijų, galerijų, prodiuserių, priklausomybės tam tikroms meno scenoms, temoms ar regionams – klausimus.
– „Agentūra: apie peles, sceną ir mašinas“ – taip vadinasi šių metų „Projektų zona“ mugėje. Apie ką norisi kalbėti? Ar šių metų projektų zonos koncepcija atspindi dabartinei meno scenai aktualią temą ar kontekstą?
– Agentūra (angl. agency) yra į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamas žodis, kuris bent jau filosofiniame diskurse reiškia subjekto ar objekto valią, veiksnumą ar sugebėjimą veikti. Šių metų „Santaros–Šviesos“ festivalyje vienas iš pranešėjų Rimas Čuplinskas šį žodį išvertė kaip „autorystę“. Man tai pasirodė labai įdomus vertimas, ypač meno diskurse. Šiuolaikinio meno pasaulyje šis terminas kalba ir apie postantropoceno diskursą, apie tam tikrų teisių, perspektyvų ar gebėjimų priskyrimą ne žmonėms – gyvūnams, medžiams, upėms, mašinoms ir pan.
– Kokių ypatingų kūrėjų pamatysime šiais metais „Projektų zonoje“? Kas jungia jų kūrinius, ar jie atspindės šventės akcentą?
– Sakyčiau, kad mano prieš tai įvardyta atstovavimo, tarpininkavimo, veiksnumo tema ir bus svarbiausia. Pati mugė yra šventė, todėl mes šios temos pernelyg neišskiriame, nors ir bus šventės temą analizuojančių darbų, pavyzdžiui, nuostabus amerikiečių menininkės Ninos Sarnelle videodarbas „Didysis atidarymo renginys“, kurį pristato Švedijos šiuolaikinio meno fondas iš Stokholmo „Index“. Arba 1-as Simono Dybbroe Møllerio „Dirba visi“ epizodas iš videoserijos „Ką žmonės veikia visą dieną“, kurį pristato Kopenhagos Šarlotenburgo kunsthalė.
Šių metų mugėje orientuojamės į Šiaurės Europą, kiekvienai šaliai atstovaus skirtingos institucijos ir menininkai. Pavyzdžiui, Estijos nacionalinį paviljoną Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atstovavusios Edith Karlson ir Katja Novitskova yra tikrai įdomios skulptorės ir judančio vaizdo kūrėjos.
– Skulptūrų instaliacijų, performansų parodai „Takas“ programą kūrė parodų kuratorė ir dramaturgė, Estijos šiuolaikinio meno centro vadovė ir 60-osios Venecijos meno bienalės Estijos paviljono komisarė ir kuratorė Maria Arusoo. Kodėl pasirinkta būtent ją pakviesti į Vilniuje vykstančią parodą. Kokio naujo žvilgsnio mugei suteikia kitų šalių kuratoriai?
– M. Arusoo yra viena įdomiausių ir labiausiai sėkmės lydimų Baltijos šalių kuratorių. Kad mugė augtų tarptautinėje erdvėje, būtina kviesti daugiau menininkų, kuratorių ir kitokių ekspertų iš kitų šalių. Tai ne tik padeda atšviežinti dalyvių sąrašą, bet galbūt ir leidžia mums kitaip pažvelgti į savo sceną, daro ją įdomesnę svečiams. Pavyzdžiui, kitais metais planuojama kviesti tarptautinėje meno erdvėje dirbančią kuratorę iš Latvijos Ingą Lacę.
– Tai, kas vyksta mugėje, iš esmės galima prilyginti performansui. Žiūrovas norom nenorom tampa jo dalyviu. Ar galima pasakyti, kad „ArtVilnius“ žiūrovas mielai leidžiasi įtraukiamas į tokį žaidimą? Ar per penkiolika metų žiūrovas labai pasikeitė?
– Labai pasikeitė ir žiūrovai, ir dalyviai. Tikriausiai kai kurie apsikeitė vietomis. Pasikeitė visas mūsų regionas – ir perkamoji galia, ir įpročiai keliauti po pasaulį, patirti įvairiausios kokybės kultūros produktus. Sakyčiau, kad ir žiūrovai, ir scena yra labiau prisotinti meno ir kultūros.
– Ar jau žinote, kaip švęsite meną „ArtVilnius’24“? Ką pačiam reiškia meno šventė?
– Jei atvirai, stengsiuosi riboti šventimą (juokiasi) – manęs laukia labai daug ekskursijų ir naujų pažinčių. Tikriausiai tos pažintys – tiek naujos, tiek tos, kurias reikės atnaujinti ir pratęsti, – man bus didžiausia šventė.
