Kalbino Kamilė Čelutkaitė
Vasaris – ypatingas mėnuo knygų leidybos sektoriui Lietuvoje. ES programos „Kūrybiška Europa“ biuro Lietuvoje vadovė Kamilė Čelutkaitė kalbino Sigitą Pūkienę, leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėją ir vadovę, apie sėkmingą leidyklos dalyvavimą kvietime „Europos grožinės literatūros sklaida“ ir jo iš dalies finansuotą knygų seriją „Keliautojai laiku.“
– Papasakokite apie projektą „Keliautojai laiku“. Kaip gimė jo idėja? Kokie buvo jo tikslai ir pagrindinės veiklos?
– Jis gimė, galima sakyti, atsitiktinai, nes patekau į biuro „Kūrybiška Europa“ seminarą apie grožinės literatūros vertimų kvietimą. Nežinau, kodėl ten nuėjau, bet man buvo įdomu. Konsultavausi su Egle Deltuvaite, tuomete „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje vadove. Aišku, daug nagrinėjau, kas tą finansavimą gauna. Stebėdama sėkmės pavyzdžius supratau, kad kiekvieno leidėjo leidžiamos knygos tikslingai kažkuo susietos. Esame istorinių knygų leidykla, tad sugalvojau, kad skaitydamas istorinį kūrinį tarsi nusikeli į kitą laikmetį. Taip ir gimė projekto idėja – keliavimas laiku skaitant knygas.
Serijai „Keliautojai laiku“ pradėjome ieškoti tinkamų grožinės literatūros kūrinių, pasakojančių apie istorinius dalykus aktualiai, šiuolaikiškai, ir kad pasirinkti autoriai savo šalyse būtų žinomi, apdovanoti už savo kūrybą, bet niekada neišleisti Lietuvoje. Iš pradžių daug tarėmės su įvairiais vertėjais, ypač iš retesnių kalbų (manome, kad vertėjai apskritai yra pagrindiniai kitų kalbų literatūros ambasadoriai), kritikais, literatūros ekspertais ir taip po truputį susirinkome knygas serijai.
Kvietimo gairėse buvo nurodyta, kad reikia rinktis įvairesnius literatūros žanrus, retesnes kalbas, o tai man buvo labai prie širdies, nes leidžiame ir komiksus, ir neįprasto mišraus žanro knygas. Taip serijoje, be romanų, atsirado komiksų, knygų vaikams, apsakymų rinkinys.
Gavę pirmąjį kvietimą per dvejus metus išleidome aštuonias knygas ir jas labai tikslingai pristatėme su žinute „Keliautojai laiku“. Komunikuodami žaidėme įvairiomis keliavimo prasmėmis skleisdami tokias žinutes: „Tavo kelionė į sovietmetį truks keturias valandas“, „Jūs keliausite į viduramžius“, „Nusikelkite į Suomijos ateitį”. Pirmieji mūsų keliautojai buvo vertėjai – juos būtinai paminėdavome ant knygų viršelių.
Bendras serijos komunikacijos ir dizaino konceptas padėjo žmonėms atpažinti, kad tai vienos serijos knygos, ir skatino skaityti kitą tos serijos knygą, jeigu kažkuri patiko. Pvz., pirmo serijos sezono intriga buvo knygų nugarėlių dizainas, t. y. turint visas knygas lentynoje buvo galima surinkti visą paveikslą, kurį nupiešė Martynas Pavilonis. Antram serijos sezonui buvome paskelbę knygų prenumeratą – ji taip pat vyko labai sėkmingai. Kad prenumerata veikia, supratome iš skaitytojų atsiliepimų, nes jie laukia, jie pirmieji gauna knygas, nors nežino, ką gaus, – toks savotiškas žaidimas. Norėjosi skaitytojus nukelti į kitą laikmetį ir įtraukti į žaidimą.
– Serijos leidybą ir viešinimą iš dalies finansavo „Kūrybiškos Europos“ kvietimas „Europos grožinės literatūros sklaida“, kurį laimėjote net du kartus. Kaip atrodė pats paraiškos teikimo procesas, kiek laiko jis truko?
– Pirmą kartą užtrukau gal kokius gerus tris mėnesius. Labai norėjau įsigilinti į reikalavimus, ko reikia, kad galėtume gauti finansavimą, todėl man buvo svarbu išsinagrinėti visas gaires, – tam skyriau labai daug laiko. Praktiškai atsikeli ir pradedi skaityti vėl iš naujo, kol tampa labai aišku, ką turi daryti. Tada daug dėmesio skyriau dizaino ir komunikacijos konceptui, inovaciniams sprendimams išvystyti.
Iš pradžių sugalvojome, kad pasidarysime visų knygų skaitmenines versijas ir padovanosime skaitytojams, vėliau tai išsivystė iki nedidelės mobiliosios aplikacijos „Keliautojai laiku“. Joje ištrauką galima ir pasiklausyti audioformatu, ir paskaityti – tokią didelę, valandos trukmės, ištrauką. Labai norėtume bendradarbiauti su „Lietuvos geležinkeliais“. Įsivaizduokite tokį scenarijų: sėdi traukinyje ar stotyje, pamatai lipduką „Keliaukite laiku“ su QR kodu, jį skenuoji ir bent valandą turi ką veikti – gali klausytis knygos arba ją skaityti. Keliauji ir laiku, ir traukiniu. Tai labai padėtų serijos komunikacijai. Jeigu viskas pavyks, tikimės, kad šią aplikaciją galėsime pritaikyti ir kitoms knygoms, ne tik serijai „Keliautojai laiku“. Tokios inovacijos, matyt, davė mūsų paraiškai daug balų, bet nesitikėjome, kad taip sunkiai ir ilgai truks tai įgyvendinti. Dabar šis sunkus etapas praėjo ir galime šią programėlę toliau tobulinti ir pildyti.
Manau, Lietuvos skaitytojams mūsų serija patinka ir vien dėl to norime ją tęsti toliau, sugalvoti naujų būdų, kaip pakeliauti, pažaisti su skaitytojais, nes savotiškai jaučiamės prisidedantys prie skatinimo skaityti. Ne tik prie naujų Europos šalių autorių ir jų istorijų atradimo, bet ir skatinimo skaityti. Neįsivaizduojate, kiek gavome laiškų iš tėvų, kai išleidome garsaus švedų rašytojo Jakobo Wegeliaus knygą vaikams „Žudiko beždžionė“. Jie rašė: „Ką jūs čia leidžiate? Mano vaikas pradėjo skaityti!“, o knyga – stora, daugiau nei 550 puslapių. Džiaugiamės, kad skatiname vaikus skaityti.
Grįžtant prie „Kūrybiškos Europos“ paraiškų teikimo: stengiausi kiek įmanoma labiau atsižvelgti į reikalavimus, kad įgyvendndami projektą leistume kuo įvairesnių žanrų ir kalbų vertimus. Konsultavausi dėl inovatyvių būdų komunikuoti su viešųjų ryšių agentūra, nes apie 2018 m. būtent vertimų sklaida buvo prioritetas. Kiekvienas leidėjas turi savo auditoriją ir išeiti už įprastų skaitytojų rato, ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, yra nelengva. Taigi turėjome tikslą praplėsti savo įprastą auditoriją ir tai darėme per serijos reklamą, per kelionės motyvą. Rodėme reklamą viešajame transporte esančiuose ekranuose, festivalyje „Kino pavasaris“, kuris per pandemiją vyko oro uoste, filmai buvo rodomi lauko ekrane.
Vėliau šio konkurso prioritetai jau buvo kiti – lyčių lygybė, ekologija, prieinamumas, tad irgi daug mąstėme, kaip į juos atsižvelgti. Pvz., knygose atsirado FSC miškotvarkos sertifikato ženkliukas – mokėjome papildomai už popierių ir spausdinimą, kad būtų atsodinami miškai ir išsaugoma biologinė įvairovė. Pradėjome sąmoningai perteikti tokį mąstymą leisdami ir kitas savo knygas, nes jaučiame, kad tai aktualu ir kuria pridėtinę vertę skaitytojams.
– Ką rekomenduotumėte ir ko palinkėtumėte leidykloms, svarstančioms apie galimybę teikti paraiškas „Kūrybiškos Europos“ kvietimui „Europos grožinės literatūros sklaida“?
– Rekomenduočiau sukurti stiprią idėją, kuri jungtų atrinktas leisti knygas. Kai jas jungia turinio, komunikacijos, žanro ar tematikos idėja, paraiška yra žymiai stipresnė. Dar rekomenduoju laikytis visų kvietimo nuostatų ir gairių, kurias suteikia „Kūrybiškos Europos“ biuras, paraiškai nagrinėti skirti daugiau laiko, nepalikti to paskutinei nakčiai. Mums tai tikrai labai pasiteisino. Nesu tokia knysliukė, bet būtent rengdama „Kūrybiškos Europos“ paraiškas paramai vertimams gauti pastebėjau, kad man patinka pamažu gilintis – kažką atrandi, kažko užklausi vertėjų, leidėjų. Žodžiu, svarbu pasilikti pakankamai laiko įsigilinti, nes vėliau nemiegoti ir stresuoti laukiant rezultatų yra nesąmonė.
Dėl palinkėjimo. ES paraiškų daug kas išsigąsta dėl biurokratinių dalykų, nes jų tikrai labai daug, arba dėl anglų kalbos, kuria reikia viską užpildyti, bet palinkėčiau nebijoti ir pabandyti. Man pavyko pateikti tą sudėtingą paraišką vien dėl begalinio smalsumo ir noro išsiaiškinti, kaip viskas vyksta. Kol nepabandai, viskas atrodo paslaptingai ir mistiškai, bet kai išsiaiškini, pabandai ir pateiki, viskas atrodo kitaip, o jeigu dar ima ir pavyksta, jautiesi tarsi išsprendusi sudėtingą galvosūkį. Palinkėčiau ir laiko turėti, ir pasimėgauti kuriant leidybos strategijas, ir daugiau drąsos teikiant.
– Puiki perspektyva į tai žiūrėti į kaip galvosūkį! Ačiū jums už pokalbį.
