Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Nuotrauka Luko Juzėno
Jeigu filmo „Pietinia kronikas“ kūrėjų tikslas buvo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje gimusius lietuvius trumpam (maždaug dviem valandoms) sugrąžinti į paauglystę / jaunystę ir paskui priversti juos skęsti ilguose apmąstymuose apie šį laikotarpį, kaip šios kartos atstovė galiu paliudyti, kad tikslas buvo pasiektas. Ir netgi su kaupu.
Be abejonės, labiausiai dėl to nusipelnė romano „Pietinia kronikas“ (pagal šią 2016 m. knygą buvo pastatytas filmas) autorius Rimantas Kmita, su kuriuo, beje, mes gimėme tais pačiais 1977-aisiais. Tačiau ir filmo komanda, įskaitant režisierių Igną Miškinį, už tą kelionę laiku verti ne tik didžiausių žiūrovų ovacijų, bet ir apdovanojimų.
Gerokai jaunesnė draugė, su kuria žiūrėjau filmą, paliudys, kad net dviejose filmo vietose kone čiupau jai už rankos, norėdama čia pat ką nors pareplikuoti. Pirmąkart tai nutiko pagrindinei filmo herojei Monikai gitara bandant groti Metallicos „Nothing Else Matters“ motyvą. „Blemba, aš lygiai taip pat negrabiai jaunystėje draugams bandžiau sugroti šitą gitaros solo“, – juokdamasi šnabždėjau į ausį draugei. Iš tiesų dorai išmokti groti septynstyge gitara, kurią iš Rusijos man parvežė pusbrolis, laiko taip ir neatradau – iš manęs jį atimdavo muzikos mokykla, įvairūs būreliai ir knygos. Tuo pat metu prisiminiau, kaip kelis sekmadienius iš eilės, kai buvo skelbiamas „M-1“ populiariausių dainų TOP-40, gaudžiau momentą, kada paspausti įrašymo mygtuką magnetofone, kad „Nothing Else Matters“ iš radijo įsirašytų be kokių nors didžėjų kalbų ar šaukinių.
Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, filmas mano kartai veikiausiai sukėlė ne vien tik malonių prisiminimų ir šypsenų. Vien tik džiugių prisiminimų jis galėjo sukelti nebent tokiems mano bendraamžiams, kurie augo šiltnamio sąlygomis, nes jų tėvai pinigus šakėmis vartė. Kiti veikiausiai prisiminė jausmą, kai visko po truputį atsiranda parduotuvėse (netgi plėšytų džinsų), o pinigų ką nors nusipirkti nėra. Pamenu, pirmiems garintiems ir plėšytiems džinsams išleidau visą stipendiją (šešiolikos jau mokiausi vienoje Kauno aukštesniojoje mokykloje), o paskui visą mėnesį teko maitintis vien tik bulvėmis. Iš pradžių – keptomis, o paskui jau tik virtomis, nes ir aliejui pinigų nebebuvo. Laimei, būtent tuos plėšytus džinsus, o ne džinsinį mini sijoną (tėvas, jį pirmąsyk pamatęs, pasakė: „Tai iš mano džinsų tau tik diržą pavyko pasisiūti?“) dėvėjau bene įsimintiniausią (blogąja prasme) vakarą savo gyvenime.
Na, iš tiesų jau buvo beveik naktis. Po diskotekos visiškai viena, bijodama netgi savo šešėlio, šliaužiau bendrabučio link, kai mane prisivijo pilnas automobilis skustagalvių vyrukų, kurie iš pradžių flirtavo, o kai neišgirdo iš manęs anei žodžio, pasisiūlė pririšti prie mašinos ir patempti. Laimei, to savo pasiūlymo jie neįgyvendino ir nuvažiavo savo keliais, vienam iš jų reziumavus mano įvaizdį fraze „kažkokia trenkta“. Kodėl pasakoju šią istoriją? Nes mano atvejis unikalus tuo, kad pankiškas įvaizdis man išgelbėjo gyvybę, nors dažniausiai tais laukiniais banditų ir forsų laikais rizikavai savo gyvybe, jei išdrįsai atrodyti kitaip nei treninguota dauguma. Vienas vilnietis bičiulis muzikantas pasakojo, kad dėl ilgų plaukų iš gimtosios Krasnūchos (taip buvo vadinama vieta aplink dabartinį Savanorių prospektą) kone kas savaitę tekdavo teleportuotis į Lazdynų traumatologinį. Beje, plaukus jis nusikirpo vėliau, kai su grupe pakeitė muzikos stilių.
Antras deja vu mane ištiko filmo pabaigoje, kai buvo rodomos ištraukos iš „Foje“ koncerto legendiniame Palangos muzikos klube „Anapilis“. „Aš buvau šitame koncerte. Gal mane parodys?“ – patenkinta šnypščiau draugei. Kai po koncerto filmo herojai nuėjo miegoti į pliažą, draugei springdama iš juoko paaiškinau: „Mes irgi po to koncerto pliaže nakvojome!“ Nors nesu tikra, ar būtent po šito, nes ne vienas „Foje“ koncertas Palangoje vyko, o pliaže irgi miegota ne kartą. Apie viešbučius tuo metu, deja, galėjome tik pasvajoti. Kaip ir apie daugelį kitų dalykų. Bet kažkaip išgyvenome šitą beprotiškai sudėtingą laiką, nors lengva tikrai nebuvo.
Kaip „Pietinia kronikas“ komandai pavyko paversti filmą laiko mašina, sužinosite perskaitę mūsų bendraautorės Jorės Janavičiūtės pokalbį su filmo muzikos autoriumi Vyčiu Puronu, kostiumų dailininke Agne Biskyte ir dailininku Aurimu Akšiu.
Taip pat šiame numeryje rasite interviu su maestro Gintaru Rinkevičiumi, grupės „Twin Dive“ nariais, mūsų mados ekspertės Kristinos Stankevičiūtės straipsnį apie mados fotografijos žanro ribas ir užribius, dar vieną Tomo Ivanausko laišką iš Ukrainos, muzikos albumų ir knygų apžvalgų.
Gero skaitymo ir iki susitikimo pavasarį!
gyvenome?){kind=link}