Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Su pianistu, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkiu Roku Zubovu kalbamės Černivciuose, Vakarų Ukrainoje, turo po Ukrainą metu. Seniai norėjau jį pakalbinti apie tai, ką reiškia būti Čiurlionio proanūkiu, nešti čiurlionišką naštą. Gražiai susiklostė, kad kalbamės po koncerto Černivcių nacionaliniame universitete, kuris šiais metais taip pat mini 150-ies metų sukaktį, kaip ir M. K. Čiurlionis. Apie visa tai ir kalbėjome.
– Rokai, prasidėjo tavo prosenelio M. K. Čiurlionio jubiliejiniai metai. Kaip tai jauti?
– Mano jausmas susijęs su daugiamečiu darbu ir pastanga – kaip architektai žiūri į kylantį pastatą ar režisieriai į savo sukurtą spektaklį. Nenoriu pasakyti, kad aš tuos metus surežisavau ar suprojektavau. Jie atėjo patys. Tačiau dabar labai aiškiai jaučiu, kad mano pastarieji 40 metų ir ėjo į šiuos metus kaip į tam tikrą tikslą ar išsipildymą. Aš analizuoju savo gyvenimą, kurį leidžiu su Čiurlioniu ir man atrodo, kad likimas visą laiką suranda būdų, kaip man nepavargti nuo Čiurlionio. Suranda naują priėjimo kampą prie Čiurlionio kūrybos, pasiūlo naujas pareigas ar naują gyvenimo situaciją, naują iššūkį. Pavyzdžiui, kai man pasiūlė filme suvaidinti Čiurlionį, reikėjo visai kitaip į jį pažiūrėti. Kai pradėjau dirbti Čiurlionio namuose Vilniuje, reikėjo iš naujo ir giliai pažvelgti, kodėl Čiurlionis atvažiavo į Vilnių ir ką Vilnius reiškė jo gyvenime. Arba atsiranda naujas bičiulis Philas Vonas, kuris sako – pagrokime Čiurlionį su elektronika. Atrodo, jau viską bandei, bet staiga atsiranda visiškai naujas pasaulis. Šie metai yra ilgai planuoti, ilgai dėl jų kovota, ir štai jie atėjo. Kai kas gali sakyti, kad staiga atradome Čiurlionį, bet aš tam ruošiausi 40 metų.
– Na, taip, nes 100-mečio kaip ir negalėjai paminėti, o 200 tikriausiai irgi nepavyks, tai lieka tarpinis – 150-asis jubiliejus.
– Pakeliui dar buvo tokių, vadinkime, neišsipildžiusių jubiliejų. 2011 m., kai buvo Čiurlionio 100-osios mirties metinės, gal daug kas neatsimena, o gal ir nežino, bet UNESCO jau buvo paskelbusi Čiurlionio metus. Tada įvyko toks labai keistas kazusas, nes Lietuvos Seimas juos paskelbė Česlovo Milošo metais, o ne Čiurlionio. Buvo tokie labai keisti metai, kai visas pasaulis sakė, kad tai yra Čiurlionio metai, o mes sakėme, kad ne.
2015 m., kai buvo 140-osios gimimo metinės, buvo šioks toks pakilimas, jautėsi kaip tam tikras jubiliejus. Aš tada kaip tik pradėjau dirbti Čiurlionio namuose – jau dešimt metų ten dirbu. Mes tada surašėme į skaidres, kas ką tais metais darys. Surengėme metų atidarymo renginį Rotušėje ir parodėme tas skaidres. Po renginio prie manęs ėjo žurnalistai ir klausinėjo, kas čia rengia tą programą – Kultūros ministerija ar Vyriausybė? Aš atsakiau, kad tą programą rengia žmonės. Čiurlionis dažniausiai minimas dėl to, kad to nori žmonės, o ne dėl to, kad tai kokia nors valstybinė programa. Taip, šie metai yra geresni už kitus.
– Kas turėtų įvykti per šiuos metus, kad pasakytum: Čiurlionio metai tikrai įvyko ir pavyko?
– Tikriausiai kiekvienas Čiurlionio mylėtojas turi savo siekį. Aš labai džiaugiuosi, kad Vilniaus oro uostui suteiktas simbolinis Čiurlionio vardas. Nors dar laikinai, bet manau, kad dėl to laikinumo greitai bus išspręsta. Tai vienas iš ženklų, kurie lieka ilgam ir parodo, kad Čiurlionis tikrai tapo mūsų valstybės ženklu, kurį mes eksponuojame kaip patį svarbiausią savo tapatybės simbolį. Nes jei jau taip pavadinome savo pagrindinį oro uostą, kartu pareiškiame, kad džiaugiamės tuo ir dalijamės su visu pasauliu. Tai nėra Čiurlionio reklama, tai mūsų pačių pasitikėjimo aktas.
– Tai vartai, per kuriuos svečiai iš užsienio patenka į Lietuvą.
– Taip. Tai simbolis, per kurį jie pradeda pažinti šalį. Kaip Mozartas Zalcburge, kaip Chopinas Varšuvoje. Tai valstybės deklaracija, kad mums tai svarbu ir mes norime tuo dalytis su visais.
Tačiau pasakysiu šiek tiek iš kitos pusės. Aš labai norėčiau sulaukti to momento, kai Lietuvos biudžete atsiras atskira eilutė, kuri vadinsis – Čiurlionis. Kad ji nepriklausytų nuo jubiliejinių metų ir kad Čiurlionis mums taptų tapatybės ženklu, kurį norime kasmet rodyti pasauliui, skatinti pažinti, per jį realizuotis ir vystyti savo kūrybą. Gal prieš penkiolika metų Vilniuje kalbėjausi su Chopino instituto vadovu ir jis pasakė, kad Chopino pristatymas Lenkijoje ir pasaulyje pasikeitė tada, kai atsirado nuolatinė Chopinui skirta biudžeto eilutė. Tai tam tikras valstybės santykio su mūsų didžiuoju genijumi deklaravimas ir įteisinimas, tai nėra tik vienkartinio jubiliejaus klausimas.
– Kaip Čiurlionis turėtų būti pristatomas pasauliui kasmet?
– Aš nesu labai didelis komunikacijos specialistas, bet mes jau kelerius metus siekiame, kad tai nebūtų vien mūsų darbas, kad ir kitose šalyse gyvenantys žmonės patys pradėtų skleisti Čiurlionį. Rašyti apie jį knygas, interpretuoti ar kaip kitaip įsitraukti į jo sklaidą. Knygos apie Čiurlionį jau gimsta. Europoje per pastaruosius keletą metų išėjo ne mažiau nei trys knygos kitomis kalbomis apie Čiurlionį. Rašytojai atvažiuoja į Lietuvą, įsimyli Čiurlionį ir parvažiavę namo supranta, kad nori parašyti knygą apie jį savo kalba. Jau yra tokių knygų, parašytų Ispanijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Japonijoje.
– Apie ką jos?
– Aš nė vienos dar neskaičiau. (Šypsosi.)
– Tai mums dabar teks jas išsiversti į lietuvių kalbą, kad sužinotume ką jie ten prirašė…
– Taip. Kadangi aš nė viena ta kalba neskaitau, negaliu pasakyti, apie ką jos. Tikriausiai apie Čiurlionį? Vienas pažįstamas žmogus, kuris ispanišką knygą man atvežė ir ją skaitė, sakė, kad tai yra toks poetinis, labai gražus Čiurlionio pristatymas. Knygą apie Čiurlionį rašęs belgas vis užeidavo į Čiurlionio namus Vilniuje ir sakydavo: parašiau apie Čiurlionio vaikystę Druskininkuose, ką man toliau daryti? Sakau: važiuok į Plungę, pasivaikščiok po parką, sužinok viską, ką gali, apie Oginskių giminę, nes ta vieta yra svarbi Čiurlionio biografijoje. Tada klausia: o kur toliau važiuoti? Sakau: dabar važiuok į Varšuvą. Taip aš jam padėjau ir manau, kad turėtų būti labai gera knyga.
Kitas svarbus dalykas. Šiemet Mirga Gražinytė-Tyla plokštelių studijoje „Deutsche Grammophon“ išleidžia Čiurlionio „Jūrą“ ir „Miške“. Tai viena iš svarbiausių pasaulyje klasikos įrašų kompanijų, ir tai, kad jie nusprendė išleisti Čiurlionio simfoninę kūrybą, yra didelis proveržis. Taip pat bus pirmas kartas, kai Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bus rodomas per „Arte“ kanalą, kur atliks „Jūrą“. Tokie projektai prestižinėse kompanijose yra be galo svarbūs. Už tai ypač reikia padėkoti Viliui ir Aleksandrai Kerams, kurie yra pasiekę tokį aukštą tarptautinį lygį, kad „Deustche Grammophon“ leidykla įsiklauso į jų pasiūlymus. Mes jau turime tokių kultūros diplomatų, kurie savo erdvėse padeda plisti Čiurlioniui. Tai natūralus plitimas per žmones, kurie įsimyli Čiurlionį, o ne kokia nors reklamos kampanija.
Tikriausiai šiais metais išeis norvegų pianisto Havardo Gimse’o įrašyta Čiurlionio, Jeano Sibeliaus ir Edwardo Griego kūrinių plokštelė. Mes pirmą kartą šį pianistą į Lietuvą pasikvietėme prieš ketverius metus, o jis yra vienas svarbiausių šio meto Skandinavijos pianistų. Čiurlionio sklaidos po pasaulį strategija – kad kuo daugiau pianistų, styginių kvartetų ir kitų atlikėjų Čiurlionio kūrinius įtrauktų į savo repertuarą. Kviečiame juos į Lietuvą pagroti tų kūrinių ir kartu tikimės, kad jie juos atliks ir namuose.
Man buvo labai smagu pernai kalbėtis su iš JAV atskridusiu pianistu Brownelu Andrew, kuris šiemet vėl gros Lietuvoje. Jis groja tokias jaunatviškas Čiurlionio variacijas, kurias, galvojau, vienintelis groju. Jos gana virtuoziškos, truputi nepatogios ir niekas iki šiol nebuvo pasirinkęs jų groti. Mes jam pasiūlėme ir jis sutiko pagroti. Kai atvažiavo groti į Čiurlionio namus, aš sakau – tai šiandien tavo premjera. Sako – ne, ne, ką tu, kad prieš jus čia neapsijuokčiau, tai jau du kartus Amerikoje jas grojau. Taigi, mūsų didžiausias siekis, kad Čiurlionis taptų įprastu, tarptautinėje erdvėje vartojamu kūrybos ženklu.
Didysis proveržis įvyktų tada, kai svarbiausi pasaulio orkestrai įtrauktų Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ į savo repertuarą. Simfoninės muzikos koncertai yra labai didelė komercija. Didelės salės, brangūs orkestrai. Tam, kad koncertas atsipirktų, turi į programą įtraukti kūrinį, dėl kurio būtų išpirkti bilietai. Čiurlionio „Jūros“ trukmė yra 35 minutės ir jis faktiškai turi tapti pagrindiniu programos kūriniu. Taigi, kai Čiurlionio „Jūra“ taps tuo pagrindiniu kūriniu, dėl kurio bus parduoti brangūs bilietai, tada įvyks tikrasis proveržis.
M. Gražinytė-Tyla 2018 m. atliko Čiurlionio „Jūrą“ Birmingame, kur taip pat turėjo galvoti, kaip padaryti, kad bilietai į tą programą būtų parduoti. Taigi, pirmoje koncerto dalyje skambėjo „Jūra“, o antroje – E. Griego „Peras Giuntas“ – kūrinys ant kičo ribos, kurį žmonės gerai žino ir po koncerto niūniuoja. Jis ir buvo tas pagrindinis akcentas, dėl kurio buvo parduoti bilietai.
– Reikia nepamiršti ir Čiurlionio kaip dailininko…
– Dėl dailės – kiti niuansai. Tarptautinio meno ekspertai sako, kad būtų labai gerai, jei rinkoje atsirastų keli nežinomi Čiurlionio darbai, kurie patektų į aukcionus. Jų, be jokios abejonės, būtų labai didelė kaina. Jei meno rinka pamatytų, kad už Čiurlionį mokami milijonai, Čiurlionis automatiškai taptų labai svarbus. Man toks Čiurlionio susvarbinimas neatrodo svarbus ir reikšmingas. Reikia stengtis padaryti taip, kad žmonės žiūrėtų į jo paveikslus ne dėl to, kad jie kainuoja šimtus milijonų. Čiurlionis per juos komunikuoja labai svarbius dvasinius ir estetinius, bendražmogiškus dalykus, kuriems reikia laiko ir koncentracijos. Čiurlionis niekada nebus ypač populiarus, nes jis reikalauja itin asmeniško santykio su savimi. Kitaip jo neperskaitysi.
– Ką tau klausytojai sako apie Čiurlionio muziką kitose šalyse?
– Čiurlionis yra labai lietuviškas ir kartu visiškai peraugęs mūsų regioniškumą. Nuostabu, kad, grojant Čiurlionį, žmonės nuo Argentinos iki Pietų Korėjos po koncerto kalba apie jį ne kaip apie kokią nors įdomią retenybę, bet kaip smarkiai juos ta muzika paveikė. Šiandien po koncerto Černivcių universitete prie manęs priėjo vienas studentas ir sako: aš esu didžiausias tavo gerbėjas. Aš sakau: kodėl? Jis sako: tu taip moki per muziką komunikuoti emocijas, ko aš beveik niekad nesu girdėjęs. Tai ir yra Čiurlionis. Jis su klausytojais kalba emociniu lygmeniu ir visiems suprantama kalba.
– Esi ir Čiurlionio namų Vilniuje direktorius. Kaip ten žmonės atranda Čiurlionį?
– Šiek tiek gaila, kad mes neturime Čiurlionio originalų. Kad ir kokios aukštos kokybės kopijų turėtume, jos vis tiek liks kopijos. Tą tikrąjį kūrinio plevenimą pajusi tik žiūrėdamas į originalą. Taigi, mūsų didžiausias darbas yra su š užsienio atvažiuojančiomis organizuotomis grupėmis, kurios neužsuka į Kauną ir neturi galimybės pamatyti originalų. Tada Čiurlionio namai Vilniuje tampa pagrindine vieta atrasti ir šiek tiek prisiliesti prie Čiurlionio. Mes turime valandą tiems žmonėms visam gyvenimui palikti Čiurlionio ženklą. Dažniausiai mums pavyksta. Žmonės išeina labai sujaudinti ir sukrėsti, kaip čia taip nutiko, kad jie niekada nėra nieko girdėję apie Čiurlionį.
– Ką įduoti į rankas tam žmogui, kad jis ir toliau skleistų žinią apie Čiurlionį? Koks tavo požiūris į atributiką? Ar Čiurlionis turėtų būti plačiai išnaudotas gaminant atributiką su jo paveikslų motyvais?
– Mes apie tai daug kalbamės su Čiurlionio namų komanda. Vienas kolega iš Griego muziejaus parsivežė šliaužtinukus kūdikiui su Griego natų motyvais. Aš nežinau, ar norėčiau panašaus daikto su Čiurlionio kūryba. Man gražu matyti mieste einantį žmogų su kuprine, ant kurios yra Čiurlionio paveikslas. Aš pats tokią turiu ir naudoju.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Bairoitas yra Richardo Wagnerio miestas. Į jį žmonės važiuoja dėl Wagnerio festivalio, kaip į Zalcburgą važiuoja dėl Mozarto. Kai mes ten nuvykome su žmona, pamatėme visame mieste išdažytas Wagnerio skulptūras. Žinote, būna miestuose tos išdažytos karvės. Wagnerio skulptūrėlės – mažytės, ne visai žmogaus dydžio, su iškelta ranka, tarsi diriguotų, ir nuspalvintos įvairiomis spalvomis, gėlytėmis ir pan. Aš vaikščiojau ir galvojau, ar norėčiau, kad Druskininkuose ant kiekvieno kampo stovėtų toks nuspalvintas Čiurlionis? Tikrai ne. Čia jau parodija. Tačiau yra labai gražių kaklaraiščių su „Vyčio preliudu“ – galėtų būti diplomato kaklaraištis. Ar norėčiau, kad būtų lovatiesės ar užuolaidos su Čiurlionio paveikslais? Galbūt su jo kūrinių motyvais. Ar tai padės suvokti Čiurlionį kaip menininką? Aš nežinau. Čiurlionio sklaida turėtų būti apie kokybę, kūrybingumą, dvasinio gyvenimo didingumą ir gylį. Tačiau, kaip man kažkada pasakė Algirdas Kaušpėdas, – Čiurlionis yra labai geras, nes jo užtenka ir popsininkui, ir filosofui.
– Šiuo metu, tau grojant Ukrainoje, jau keli žmonės pasakė, kad esi panašus į Čiurlionį. Tavęs prašo pasirašyti ant Čiurlionio plokštelių ir natų. Ką reiškia būti Čiurlionio palikuoniu?
– Su tuo susitaikiau jau prieš 30 metų. 1995 m. Klivlande po vieno koncerto gėrėme vyną ir ten gyvenanti muzikologė Danutė Liaubienė į mane žiūrėjo labai keistu žvilgsniu. Žiūrėjo ir pasakė: aš net savo keisčiausiuose sapnuose nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad kada nors gersiu vyną su Čiurlionio proanūkiu. Tada ir supratau, kad esu pasmerktas tam žvilgsniui. Todėl turiu du variantus: žinoti, kad taip yra, arba bandyti to išvengti, slėptis, persidažyti plaukus. Kitą iliustraciją man pasiūlė likimas. Alytuje susitikau su George’o Gershwino anūku. Jis moko prancūzų kalbos ir atvažiavo su mokytojų mainų programa į Alytų, o aš kaip tik tuo metu ten koncertavau. Po koncerto mes sėdėjome, gėrėme arbatą ir aš lygiai taip pat įdėmiai į jį žiūrėjau, ar yra kažkoks atspindys, ženklas jo senelio. Jei Chopino proproanūkis vairuotų troleibusą, aš taip pat į jį žiūrėčiau ir ieškočiau panašumų. Nežinau, kiek mes gauname tos medžiagos iš protėvių. Man buvo leista augti laisvai, ne kaip Čiurlionio proanūkiui. Aš pats jį atradau tik ruošdamasis Čiurlionio konkursui. Mane prie jo muzikos traukė, ėjau į pamokas pas profesorių Vytautą Landsbergį ir Čiurlionio konkurso laimėjimas stumtelėjo į tą pusę. Čiurlionį atradau ne kaip šeimos reliktą, bet pats savarankiškai. Tai buvo prieš 40 metų ir vis dar einu tuo pačiu keliu.
O juk aš dar turiu ir kitą pusę – Zubovų. Kai esu jų kontekste, esu labai panašus į Zubovus, kai Čiurlionio – į Čiurlionį. Tačiau jei sudėsi jų nuotraukas, jie visiškai nepanašūs, o per vidurį stoviu aš ir esu panašus į abu.
Buvo labai įdomus susitikimas su Zubovų giminės gentainiais, su kuriais mus sieja devintos kartos protėvis, dar Peterburgo laikų Zubovas, gyvenęs XVIII a. viduryje. Mes sustojome su tais dviem devintos eilės pusbroliais, apsikabinome ir atrodėme kaip trys broliai. Ir ne Čiurlioniai.
– Tačiau turi tą čiurlionišką naštą nešti ant savo nugaros. Ar nesijauti užgožtas?
– Kažkada manęs yra paklausę, kaip aš jaučiuosi gyvendamas tokio didelio medžio šešėlyje? Aš atsakiau, kad Čiurlionis yra ne šešėlis, jis – šviesa. Kai esi tokios šviesos apšviestas, visada jauti jo keliančią galią. Kaip pas guru. Man Čiurlionis yra Mokytojas – labai labai Mokytojas. Aš totaliai sergu Čiurlioniu ir manau, kad jei daugiau žmonių juo sirgtų, mūsų gyvenimai būtų žymiai gražesni. Jis turi tiek daug išminties, šviesos, tiesos, grožio, žmogiškumo, meilės ir būtų nuostabu, jei galėtume tuo užsikrėsti. Tačiau kartu labai stengiuosi susikurti nors mažiausią savo autonominį kampą, kuriame esu aš.
– Kiek tavyje yra kūrėjo, ne tik atlikėjo?
– Kartais sakau: proseneli, nepyk, aš dabar duosiu sau laisvės. (Šypsosi.) Galvoju, kad jis tikriausiai nepyksta. Kartais tos laisvės sau leidžiu gana daug. Tačiau tikiuosi, kad laisvė atsiranda iš to, kad gerai pažįstu ir suprantu jo kūrybą. Kai leidžiu sau laisvai elgtis, suprantu, kiek jis yra už mane didesnis. Tai manęs nei slegia, nei menkina, nes mūsų 99 proc. yra mažesni už Čiurlionį. Aišku, yra Sigitas Geda, Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas – tie didieji kūrėjai, kurie laužo bet kokius barjerus ir neša savo žinią pasauliui. Tačiau didžioji dauguma esame interpretuotojai.
– Nesi sukūręs ir dedikavęs jokio kūrinio Čiurlioniui?
– Į šį klausimą galėčiau atsakyti taip – pastaruosius 30 metų kuriu kūrinius Čiurlioniui. Dėl dedikacijos – jau kalbėjome, kad esu Čiurlionio žinios nešėjas. Visą savo darbą dedikuoju jam. Visi nauji šių metų projektai, pvz., misterija „Laiškai Devdorakėliui“ su A. Kaušpėdu, Vytautu Labučiu ir Eugenijumi Kanevičiumi, – daug kam netikėtas Čiurlionio perskaitymas. Kūriniu Čiurlioniui to negali pavadinti, bet tai praplečia jo kūrybos sklaidą. Tokių projektų šiais metais bus daugiau.
– Kalbamės su tavimi turo Ukrainoje metu. Turo, kuriame susijungia Čiurlionio muzika ir Ukrainos poetės Lesios Ukrainkos eilės – jas skaito lietuvių ir ukrainiečių poetė Kristina Kisielovaitė. Apvažiavome beveik visą Ukrainą – dešimt miestų. Ką pajutai bendraudamas su žmonėmis? Ką Čiurlionis gali duoti nuo karo pavargusiems Ukrainos žmonėms?
– Kai mes pradėjome kalbėtis apie šį projektą ir idėją sujungti Čiurlionio muziką su Lesios Ukrainkos eilėmis, buvau gana skeptiškas. Paskaičiau jos poeziją ir man trūko kažkokios bendros jungties tarp jos ir Čiurlionio muzikos. Kai į Lietuvą atvažiavo Kristina, jau atsirinkusi eiles ir Čiurlionio muziką, tada ir atsirado ta jungtis. Šitame ture svarbiausia, kad Čiurlionis ir Ukrainka yra tos dvi, dviejų tautų plakančios širdys ir šioje programoje jos plaka vienu ritmu, viena kitą labai papildydamos. Čiurlionis ukrainiečiams pasidaro visiškai savas per tas emocijas, kurias sukelia poezija. Lesios Ukrainkos tekstai per Čiurlionio muziką taip pat įgauna visiškai naujų atspalvių, filosofinių poteksčių, kurių gal ten visai ir nėra, gal ten visiška lyrika. Tačiau kai tą lyriką susieji su muzikiniu, emociniu lauku, staiga joje atsiranda kažkokia didesnė gelmė. Man atrodo, kad tai, ką mes kartu vežame per Ukrainą, yra nepaprastai galingas procesas. Tarsi žmonės sveiktų pasinėrę į savo pačių mintis.
Šiandien po koncerto Černivcių universitete buvo labai gera matyti, kaip jaunos studentės apspito Kristiną, prašė jos parašo, darėsi asmenukes. Prieš tai buvusiuose koncertuose aš sulaukdavau šiek tiek daugiau dėmesio, nes, ypač vyresnei kartai, imponavo, kad esu Čiurlionio proanūkis. Tačiau kai jaunos studentės eina prie Kristinos, rodo, kad tos eilės joms labai stipriai rezonavo. Tada galvoju, kad Lesios Ukrainkos eilių sustiprinimas su beveik nematoma Čiurlionio muzika yra labai prasmingas. Mes su Kristina suprantame, kad Lesia Ukrainka Ukrainoje – kaip ir Čiurlionis Lietuvoje: nors ir yra labai svarbūs ir žinomi, tačiau jos eilių kasdien žmonės neskaito. Jos eilės yra mokyklos programose, tačiau tai ne kasdienė literatūra. Ir štai žiūrovai per Čiurlionio muziką įgauna labai stiprų emocinį ryšį su savo nacionaline poete. Būtent čia Čiurlionis atlieka labai svarbų vaidmenį ukrainiečiams. Tai, kad jo muzika turi gydomąją galią, mes jau žinome.
– Šis turas yra įstabus, kad mes pamatėme labai skirtingas Ukrainos puses: Rytų, Pietų, Vakarų. Kai žiūri iš Lietuvos perspektyvos, matai didelę ir galingą, monolitinę šalį, bet visiškai nesuvoki, kaip skiriasi tos pusės. Rytuose ir pietuose aplankėme penkis miestus: Poltavą, Charkivą, Dniprą, Mykolajivą ir Odesą. Kiekvieno iš jų – visiškai kitokia bioenergetika. Nežinau, kiek ji susijusi su artumu iki fronto linijos, ar tai susiklostė iš senesnių kultūrinių tradicijų, bet man tas skirtingumas buvo labai didelis atradimas. Pervažiavus į Vakarų Ukrainą, atrodo, kad esi visai kitame pasaulyje. Tą žinią ir norisi skleisti, kad žmonės Ukrainoje nėra kokio nors vieno modelio. Yra tik vienas juos visus vienijantis dalykas – jie visi nori, kad greičiau baigtųsi karas. Kitas labai aiškus dalykas – jie nepasiduos, kad ir kas būtų. Tas ryšys su rusija yra toks aiškiai neigiamas ir priešingas, kad ir kas toje geopolitinėje situacijoje bus nuspręsta, ukrainiečiai liks ukrainiečiai. Tačiau kaina, kurią jie už tai moka, yra labai skaudi.
