Kalbino Ieva Klimaitė
Elektroninės muzikos ir šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos kultūros lauke. Muziką, šiuolaikinį meną ir urbanistinę kultūrą jungianti „Audra“ Lietuvos publikai dovanojo tai, ko trūko, – drąsų, šiuolaikinį festivalį, atliepiantį miesto ritmą ir globalias kultūrines tendencijas. Praūžus dar vienai „Audrai“, komanda nesustoja, o didžiausių Europos festivalių patirtis žada skleisti ir toliau.
Apie jaunystėje užgimusią meilę elektroninei muzikai, naktinio gyvenimo kultūros pokyčius ir tai, kas festivalio laukia toliau, pasakoja „Audros“ „Lizdas Sound Institute“ komanda: festivalio vadovai Žilvinas Širka-Roads, Mantas Pakeltis-Pakas ir komunikacijos specialistė Monika Balčiauskaitė.
– Naktinis gyvenimas, klubai, festivalių kultūra, šiuolaikinis menas – kada visa tai atėjo į jūsų gyvenimą? Ar buvo toks festivalis, reivas, o gal paroda, kurie tarsi paspaudė jungiklį ir kilo noras ne tik stebėti, bet ir kurti ką nors panašaus?
Mantas: Į mano gyvenimą pirmiausia atėjo elektroninė muzika, paskui – naktinis gyvenimas, diskotekos, dar vėliau – šiuolaikinis menas. Kitokios muzikos pradėjau klausytis, kai man buvo trylika metų. Lankiau muzikos mokyklą, ten vyresni draugai su ta muzika ir supažindino. 2001-aisiais, kai man buvo šešiolika, pirmą kartą nuėjau į pogrindžio diskoteką – hauso muzika, plokštelės, didžėjai, pirmas laisvės, atvirumo, europietiškumo jausmas mane labai įkvėpė. Atrodė, kad suradau savo nišą, kelią, kur man buvo įdomu.
Kai pradėjau domėtis elektronine muzika, tai buvo labai pogrindinis dalykas – vien todėl, kad žinojai, kur vyks vakarėlis, jauteisi ypatingas. Buvau tas šokėjas, kuris šokdavo nuo pradžios iki galo, pirmose eilėse. Pinigų gėrimams neturėjau – tik įeiti ir taksi grįžti namo. Tas ypatingumas, šokis, muzikos, kaip svarbiausio objekto, supratimas iki šiol yra labai gražūs atsiminimai.
Žilvinas: Bendraklasiai neleis sumeluoti – ausinuko iš rankų nepaleisdavau dar mokykloje. Pirmuosius šokių muzikos ritmus išgirdau per retai matomą MTV programą. Užkabino „The Prodigy“, „The Chemical Brothers“ ir kiti kūrėjai, pradėjau ieškoti panašių melodijų. Tačiau laikotarpiu prieš interneto atsiradimą surasti panašios muzikos buvo sunku. Neturėjome kompaktinių diskų grotuvų, tekdavo iš kompaktinių plokštelių mėgstamą muziką perrašyti į kasetes. Kai persikėliau į Kauną, dar labiau įsitraukiau į muzikos programavimą, pradėjau intensyviau lankytis vakarėliuose. Po pirmo kurso išvykau į užsienį, ten nusipirkau pirmuosius patefonus ir plokšteles. Taip prasidėjo mano, kaip didžėjaus, kelias – pradžioje grojau miegamajame, vėliau – su iš užsienio grįžusiais draugais.
2005 m. pradėjome rengti pirmuosius indoor tipo renginius „Terra X“, taip iš miegamojo didžėjaus šokau į reivo organizavimą (juokiasi). Visa tai tęsiu iki dabar, tik viskas transformavosi, įgavo menų, kultūros atspalvį, kurio pradinėje idėjoje nebuvo.
Monika: Pirmosios ryškios sąsajos su naktiniu gyvenimu – Kyjivas, 2018 m., „Rhythm Büro“ vakarėlis, vykęs industriniame pastate. Bene pirmą kartą mačiau taip įdomiai, gražiai pasipuošusius žmones, daug meno performansų, besiskleidžiančią elektroninę muziką. Praleidau tą vakarą puikiai, norėjau ieškoti ko nors panašaus ir Lietuvoje.
Sužinojau, kad „Lizdas Sound Institute“ komanda rengia „Prisukamo abrikoso“ vakarėlius. Jungiklis įsijungė – supratau, kad man norisi būti ten. Tiesa, užtruko laiko, kol paaugau ir pradėjau į renginius eiti ne tik tam, kad pamesčiau galvą ir šokčiau, bet ir tam, kad klausyčiausi mylimų atlikėjų. Žavu keliauti per šią kultūrą, tik svarbu nepamiršti, kad ji – labai įvairialypė.
– Dar neseniai festivaliai daug kam asocijavosi su gamta, palapinėmis. Kodėl festivaliai keliasi į miestus ir ką toks naujas formatas gali pasiūlyti klausytojams?
Mantas: Nežinau, kodėl kažkas sugalvojo, kad festivaliai turi vykti gamtoje. Pasikeitė visuomenė, gyvenimo tempas, žmonės nebenori kaisti palapinėje. Patogiau pasilinksminti, grįžti namo ar į viešbutį, pailsėti. Organizatoriams festivalį rengti mieste irgi lengviau nei miške ar apleistoje sodyboje, kur tenka tiesti kabelius, statyti scenas. Užsienyje, jei festivaliai vyksta už miesto, infrastruktūra jau yra ir žemės plotelis naudojamas ne vienus metus. Mes viską turime kurti iš naujo.
Monika: Anksčiau ir aš buvau festivaliautoja, kuri gyvena palapinėse, – svarbiausia, kad būtų stogas virš galvos. Dabar jau norisi saugoti save visais įmanomais būdais. Daugelis žvelgia iš panašios perspektyvos: atsisako alkoholio, renkasi sveikesnį gyvenimo būdą. Fesitvaliai miške – nuostabūs, leidžia pabėgti nuo miesto, – galbūt organizatoriams tereikia atrasti būdą, kaip čia dar ir kokybiškai pailsėti.
– Festivaliai buria žmones, bendruomenes, kuria ryšius. Kuo svarbus, transformuojantis, kitoks yra kolektyvinis muzikos patyrimas?
Mantas: Šiais laikais, kai visur skubame ir vėluojame, aplinkoje tvyro nerimas, kolektyvinė muzikos patirtis, šokio aikštelė yra tai, kur gali pailsėti psichologiškai, įsikrauti geros energijos iš aplinkinių. Priskirčiau tokius momentus prie tikrosios prabangos – niekur neskubėti ir nieko negalvoti. Linkiu tai patirti visiems.
– Kaip šiandien apibūdintumėte „Audros“ muzikinį profilį?
Žilvinas: Ne paslaptis, kad tiek mes patys, tiek festivalis muzikos atžvilgiu – subjektyvūs. Nors programoje – daugybė grupių, ryški viena tendencija – išlieka meilė elektroninei, šokių muzikai. Tačiau viskas, kaip ir mūsų festivalis, progresuoja, tad įsileidžiame vis įvairesnio skambesio ir projektų – tai ir yra festivalio grožis.
– Koks įvykis labiausiai įsiminė šių metų „Audroje“?
Žilvinas: Ko gero, penktadienio vakarą startavęs „808 Orchestra“ projektas. Pirmasis kūrinys – grupės „Happyendless“ interpretuojama, visų mylimo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“ elektroninė versija. Kai išgirdau pirmuosius kūrinio akordus, supratau, kaip viskas stoja į savo vietas, pasijutau ramiau dėl festivalio, nes idėjiškai viskas susidėliojo į kerteles. Šiemet, švenčiant M. K. Čiurlionio gimimo metines, jo programoje buvo daug – nuo „Pamėklių giesmių“ parodos Kauno paveikslų galerijoje, dekoracijų iki Mindaugo Urbaičio ir Marijos Paškevičiūtės elektroninės muzikos projekto. Supratau, kad sugebėjome rasti kelią nuo klasikinio M. K. Čiurlionio iki modernios vizijos ir ateities.
Monika: Įsimintiniausia akimirka – šeštadienis Nemuno salos parke. Buvo taip gražu stebėti žmones – šviesius, smalsius. Parkas virto savotišku festivalio miesteliu, kur kiekvienas galėjo veikti, kas jam artimiausia: vieni piknikavo, kiti klausėsi diskusijų, gyvo garso ar disko muzikos. Įvairovė ir atmosfera užbūrė – pačiai norėjosi įsilieti į tą būrį ir pasimėgauti festivaliu kaip lankytojai.
– Kas festivalio laukia toliau?
Žilvinas: Kitąmet „Audra“ vėl grįš į vasaros pradžią, birželio mėnesį. Tikime, kad „Audra“ nebus tik kartą per metus sužibanti kometa – ji vis primins apie save įvairiomis formomis ir būdais.
Be to, lapkričio 29 d. Vilniuje planuojame surengti „Audros“ showcase renginį, kuris sujungs ir meninę, ir muzikinę programą. Plačiau apie tai papasakosime netrukus, tačiau esame linkę tikėti, kad „Audros“ prasiveržimas Vilniuje taps labai gražia tradicija.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
