Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
„Atsibusk“ – taip vadinasi 2008 m. išleista, tačiau keleriais metais anksčiau, per prezidento Rolando Pakso nušalinimo skandalą, sukurta Andriaus Mamontovo daina, kurią autorius pasirinko atlikti per mitingą „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“. „Atsibusk jau, atsibusk jau. Atsipeikėk iš svetimo sapno, ar jauti – akmuo tau ant kaklo?“ – retoriškai klausė Andrius, pritariant daugiatūkstantinei miniai, susirinkusiai prie Seimą ginti laisvo žodžio (ne, ne LRT direktorės, kaip mėgina įteigti vienos populistinės partijos vadovas ir jo gerbėjai).
Siekdamas suaktualinti kūrinį, A. Mamontovas dainos eilutėse „Mes juk tau davėm žirgą ir kardą, tik prisimink savąjį vardą“, net du kartus įterpė dabartinio šalies prezidento vardą, taip dar labiau įkaitindamas susikaupusias emocijas.
Lemtingomis Lietuvai akimirkomis, t. y. per Sausio 13-osios įvykius, kai okupantai užėmė Lietuvos televiziją, tiesioginiame eteryje dirbusi diktorė Eglė Bučelytė mitinge, prisimindama istorines akimirkas, taip pat kalbėjo apie sapnus, tik kitokiame kontekste. „Tą naktį įvairios mintys sukosi galvoje dar esant eteryje – nuo neapykantos tiems, kurie ateina į mūsų namus, iki netikėjimo, kad tai vyksta realybėje. Norėjosi ne kartą įsižnybti ir suvokti, kad tai sapnas, ne tikrovė. Deja, įsižnybti dažnai norisi ir dabar. Norisi ir tam, kad dalelė tamsos, kurią išgyvenome tą naktį, niekada nepasikartotų“, – sakė ji.
Nežinau, kaip jūs, mieli skaitytojai, bet aš pastaruosius keletą mėnesių irgi jaučiuosi lyg sapne, kai norisi įsižnybti, kad pabusčiau. Baisiausia, kad sapnas net ne mano, o primestas, svetimas.
Negi tai tikrai vyksta mano puikioje šalyje? Ką tik tiesėme pagalbos ranką nuo žiauraus karo kenčiančiai Ukrainai ir visam pasauliui aiškinome, koks blogis yra rusija, o dabar, atrodo, pagalbos reikia mums patiems, nes patys baigiame panirti į rusišką sapną. Ne sapną, o, tiesą sakant, košmarą.
Protestai, mitingai, kurių metu siekiama iš šio baisaus sapno pabudinti valdančiuosius ir prezidentą, tapo kasdienybės dalimi, kaip ir botų armijos, garbinančios tam tikrus politinio lauko veikėjus, atkartojančios jų prorusiškus naratyvus kaip maldą ir kurstančios neapykantą tarp piliečių. Deja, atrodo, kad kai kurie politikai ne tik negali pabusti, bet dar ir ima kerštauti lyg maži vaikai. Užuot ėmę spręsti saugumo ir gynybos problemas, jie kabinėjasi prie LRT audito išvadų, keičia puikiai veikiančius įstatymus, ieško, kaip sumažinti biudžeto eilutes nepaklusniausiems (arba įžvalgiausiems – priklausomai nuo požiūrio), t. y. kultūrininkams ir žurnalistams.
Belieka palinkėti (kokios Kalėdos ir Naujieji Metai be palinkėjimų), kad šis košmaras greičiau baigtųsi. Tačiau prie laimingos jo pabaigos reikės mums visiems prisidėti. Vėl ir vėl.
Šventiniame numeryje rasite daug puikių tekstų: publikuojame pokalbius su gerai pasaulyje žinomu menininku Ray Bartkumi (jo darbu papuošėme ir viršelį), jaunosios kartos dailininke, iliustruotoja ir grafikos menininke Raminta Juozapavičiūte-Maivyda, fotoalbumą „Nostalgijos sala“ išleidžiančiu fotografu Imantu Seleniu, jaunu elektroninės muzikos autoriumi Domu Brazulevičiumi-Fundamental. Mūsų mados ekspertė Kristina Stankevičiūtė parengė puikų reportažą iš Varšuvoje vykstančios mados parodos „Tegul mus mato! Įvaizdis, apranga, kūnas“, o jos jaunoji kolegė Stefaniia panagrinėjo voque subkultūros padėtį Lietuvoje. Taip pat kviečiame skaityti naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgas.
Gražių švenčių ir gero skaitymo!
