Aš, kaip ir dauguma jūsų (neabejoju, kad mūsų skaitytojai TAI DARO), nemažai laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose. Ir žinote, ką neseniai suvokiau? Ogi kad būtent dėl feisbuko iš visiškai apolitiškos asmenybės (dažnai net nepasivargindavau balsuoti) virtau žmogumi, turinčiu gana tvirtas politines pažiūras.
Praėjusį rudenį netgi nepatingėjau nusitrenkti maždaug 300 km pirmyn atgal balsuoti ne už mažesnę blogybę, kaip darydavau anksčiau, o už tuos, kurie, mano nuomone, yra verti būti valdžioje. Aišku, mano nuomonė su tautos daugumos nuomone nesutapo. Deja, man taip dažnai nutinka.
Bet grįžkime prie feisbuko. Tiesą sakant, ilgai feisbuką laikiau tiesiog pramoga, kuri kartais praverčia ir darbo reikalais, pavyzdžiui, „37O“ straipsniams pareklamuoti ar su žurnalo bendraautoriais susirašyti žinutėmis. Neseniai suvokiau, kad šita bjaurybė, nuo kurios esu beveik liguistai priklausoma, gali duoti ir kitokios naudos, pavyzdžiui, priversti nesąmoningai pasidomėti temomis, kurias anksčiau nurašydavau į paraštes.
Esu palaikinus nemažai žiniasklaidos priemonių feisbuko profilių, tad politinės aktualijos, kurias paprastai praleisdavau neskaičiusi, dabar neretai patraukia akį, nes jas pamatau tiesiog savo sienoje. Jeigu antraštė užkliūna, tai netgi perskaitau straipsnį.
Kitas dalykas – draugų įrašai. Artimiausiame draugų būry, su kuriais susitinkame ne tik feisbuke, paprastai nepolitikuojame. O kai kurie kiti feisbuko draugai mėgsta tai daryti nuolat. Vieni tiesiog įdeda kokį juokingą memą apie politikus, antri – nuorodą į įdomų straipsnį, o drąsiausi parašo piktą, bet labai sąmojingą komentarą viena ar kita tema. Kaip antai visiems gerai žinomas Algis Ramanauskas, neseniai leptelėjęs štai ką: „Gal galėtų Seimas imtis svarstyti įstatymą dėl Gražulio? Įstatymas numatytų, kad Gražulis yra latentinis pedofilas ir dar plius kaimo beždžionė. Tada ATPK atsirastų norma, baudžianti žmones už Gražulio toleravimą panašia sankcija, kurią patiriame už neleistiną parkavimą.“ Rezultatas – per 600 laikų (tarp jų ir mano) bei dešimtys komentarų, kuriuose smagiai tyčiojamasi iš jau seniai Seimo klounu tapusio politiko.
Su labai subtilia ironija savo feisbuko įrašuose iš Gražulio tyčiojasi ir dainininkas, TV laidų vedėjas Marijus Mikutavičius. Jo vaizduotės vaisiai taip pat sulaukia daugybės draugų ir bičiulių laikų.
Jeigu nežinočiau, kas yra Gražulis, tai po tokių įrašų tikrai pasidomėčiau. Ir jeigu paaiškėtų, kad kuriuo nors proto aptemimo momentu balsavau už jo atstovaujamą partiją, mirtinai susigėsčiau ir visam laikui pamirščiau tos politinės jėgos pavadinimą.
Ne kur kitur, o būtent feisbuke iš pirmų lūpų sužinau, kad psichologė Rasa Kuodytė-Kazilienė tą patį Gražulį už atvirą netradicinės orientacijos žmonių įžeidinėjimą ruošiasi paduoti į teismą. Ji pati tai praneša savo sienoje. Dar vienas laikas, kuriuo išreiškiu palaikymą ir pabrėžiu savo poziciją, kuri galbūt atvers akis bent vienam mano feisbuko draugų homofobų-gražulininkų.
Arba kita aktualija – Birutės Vėsaitės klajonės. Turbūt daugelis matėte tą memą, kuriame Andrius Kubilius mostu rodo dabar jau buvusiai ūkio ministrei, kur slėptis nuo užsienio investuotojų. Paprastai nesidaliju trolių darbo produktais, bet šį kartą nesusilaikau. Ir kartu visiems savo feisbuko draugams mikliai parodžiau, kad partija, kuri siunčia į tokias pareigas nelabai situaciją suprantančią moteriškę, neverta mano dėmesio. Gal bičiulis, kurį prajuokino mano „pasidalijimas“, per kitus rinkimus pagalvos, ar vertą balsuoti už juokdarius?
Taigi, lieka reziumuoti: feisbukas yra ne tik mūsų laisvalaikio rijikas, bet ir galingas politinis ginklas. Būkite atsargūs ir vartokite jį atsakingai!
O mes atsakingai jums paruošėme krūvą straipsnių pačiomis įvairiausiomis temomis. Naujas mūsų bendradarbis Jaunius aiškinosi, kodėl mūsų kultūros bruožas yra pasiaiškinimas. Su Grėte parengėme jums tradicinį vasaros festivalių kalendorių, kad be didelio vargo išsirinktumėte, kur išlieti per žiemą susikaupusias emocijas.
Po pertraukos į mūsų gretas grįžusi Tautė kalbėjosi su Berlyne sėkmingai reziduojančia lietuvių menininke Julija Goyd, mąstančia apie atomus, pėdkelnes ir erotizmo pagrindus. Paulius vaizdingai aprašė savo (ne)standartines praktikas Peggy Guggenheim Collection muziejuje Venecijoje. Sandra neakivaizdžiai aplankė Niujorke gyvenantį „aka Jewellery“ duetą – keistoką (švelniai tariant) juvelyriką kuriančias lietuves menininkes Aušrą Bankauskaitę ir Mantę Maskoliūnaitę, o Lina šnekučiavosi su aktore Marija Korenkaite, kuri po įtempto sezono laukia paprastų nuostabių dalykų, pavyzdžiui, kelionių – atsinaujinimo vaizdais, kvapais, maistu, įspūdžiais.
Šiltos ir žvaigždėtos vasaros!