Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Kai buvau paauglė, labiau mėgau ne saulėtas, o lietingas dienas. Mano vasaros (ir rudens savaitgaliai) buvo parduotos, nes su broliu turėjome talkinti tėvams ūkyje: ravėti daržus, grėbti šieną, padėti šerti gyvulius, nuimti daržovių derlių ir t.t. Lietingomis dienomis lauko darbų dirbti nereikėjo, todėl visą laiką galėdavau skirti mėgstamiausiems užsiėmimams – knygų skaitymui ir muzikos klausymui.
Viešėdama pas mamą lietingą spalio sekmadienį prisiminiau tas nerūpestingas dienas, o kartu ir anuomet skaitytas knygas, klausytus muzikos įrašus ir netgi skonį tos aromatingos amerikietiškos vaisinės arbatos (jos atsiųsdavo JAV gyvenantis dėdė), kurią gerdavau stebėdama lange lietaus lašų šokį. Ir pasidarė labai liūdna supratus, kad tokių dienų mano, jau subrendusios moters, gyvenime dabar yra labai mažai.
Kartais pati neatsistebiu, kaip anuomet viską suspėdavau – gerai mokytis tiek vidurinėje, tiek muzikos mokyklose, lankyti visus būrelius, kokie tik provincijos mokykloje buvo prieinami, taip pat ir krepšinį. Be to, rasdavau laiko filmams žiūrėti (juos rodydavo miestelio kultūros namuose), diskotekoms, koncertams (į rajono centro kultūros namus tais laikais gana dažnai atvykdavo populiarios lietuviškos grupės). Regis, tada vadovavausi šūkiu „No time to waste“, kuris puikavosi ant mano mėgstamiausių marškinėlių, už keliasdešimt centų įsigytų dėvėtų drabužių parduotuvėje.
Ir net nežinau, ką kaltinti, kad beveik neberandu laiko pomėgiams (koncertams, spektakliams, knygoms ir t.t.), susitikimams su artimaisiais. Nuolat besisukančią darbų karuselę? Nesibaigiantį naujienų srautą portaluose? Feisbuką? Televiziją?
Pasaulis tikrai nesugriūva, jeigu išjungi kompiuterį, telefoną ir, pavyzdžiui, nueini į spektaklį (ačiū „Sirenoms“ už tai, kad atvežė beprotiškai fantastišką spektaklį „Nachlass, kambariai be žmonių“), o po jo dar spėji į protų mūšį, kuriame šiuolaikinėmis technologijomis apskritai draudžiama naudotis.
Nieko svarbaus nepraleidi ir tuomet, kai su mama kepi obuolių pyragą, užuot sekęs naujienų srautus portaluose ar feisbuke. O koks džiaugsmas yra apsikabinti iš netikėtumo žadą praradusią močiutę, kurią, spjovęs į visus be galo svarbius reikalus, aplankai nepranešęs iš anksto!
Esu įsitikinusi, kad netgi paplepėjimas su drauge apie širdžiai mielus dalykus, telefonus uždarius rankinėse, duoda daugiau naudos sielai negu beprasmis (neretai) brausinimas telefone ar kompiuteryje, stebint ne tiek jau tau ir svarbių žmonių gyvenimų nuotrupas.
Ne, jokiu būdu neskatinu atsisakyti šiuolaikinių technologijų. Tačiau jau ne pirmą kartą sau ir kitiems mėginu įrodyti, kad už naujienų srautą feisbuke ar portaluose yra kur kas įdomesnių ir svarbesnių dalykų, todėl kartais verta tiesiog pamiršti apie telefonų ar kompiuterių egzistavimą.
O labiausiai džiaugiuosi, kad šiame technologijų amžiuje nelieka nepastebėtas popierinis „37O“ – jūs neįsivaizduojate, kaip smagu girdėti nusiskundimus, kad žurnalo kopijų neliko vienoje ar kitoje platinimo vietoje, todėl reikia didinti tiražą. Taip, novatoriškumu leidybos srityje mūsų neapkaltinsi, tačiau kalbant apie žurnalo turinį, turbūt niekas neišdrįs mūsų pavadinti atgyvenusiais. Ačiū žurnalo bendraautoriams, kad suspėja sekti ir analizuoti svarbius kultūros įvykius, padeda atrasti skaitytojams naujas meno formas ir reiškinius, kurie neapsieina be naujų technologijų įtakos.
Štai Karolis šiame numeryje pamėgino paaiškinti, kas yra podkastai. Jis pats jais taip susižavėjo, kad su bendraminčiais ėmė kurti podkastą „Nyla“ ir, deja, nebeturi laiko rašyti muzikinių albumų apžvalgų (jį šiame svarbiame poste keičia Jonas Braškys iš „Gintarinių akinių“). Kita žurnalo bendraautorė Deimantė domėjosi, kaip dirbtiniam intelektui sekasi kurti meną. Edvinas rašė apie naują elektroninę Salomėjos Nėries versiją, kuri netrukus bus įdiegiama interaktyviame spektaklyje-ekskursijoje „Salomėjos genomas“.
Rasite ir interviu su vienu geriausių šalies muzikos prodiuserių Leonu Somovu, neseniai knygą „Trumpametražiai“ išleidusia poete Indre Valantinaite, naują filmą kuriančiu režisieriumi Ignu Jonynu ir kt. kūrėjais. Tradiciškai pristatome naujausių spektaklių recenzijas, knygų apžvalgas, taip pat rasite rekomendacijas „Nepatogiam kinui“. Gero skaitymo ir negaiškite laiko niekams!