Rašė Auksė Podolskytė
Niujorkas, Londonas, Paryžius, Roma, Berlynas – tai anaiptol negalutinis miestų sąrašas, kurių galerijose buvo eksponuojami vieno sėkmingiausių užsienyje pristatomų lietuvių menininkų dueto „Pakui Hardware“ darbai. Šiuo intrigą keliančiu vardu prisistato Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, gyvenantys ir kuriantys Berlyne. Kaip ir kasmet, metų pabaigą ir pradžią jie leidžia Vilniuje. Čia juos kalbinu apie praėjusius metus ir ateities scenarijus.
– Bendradarbiaujate daugiau nei dešimtmetį – nuo 2009 m. Pavadinimas „Pakui Hardware“ jūsų tapatybes paslėpė kiek vėliau, 2014 m. Kaip susipažinote ir sugalvojote kartu dirbti?
Ugnius: Susipažinome galerijoje „Vartai“, kurioje Neringa tuo metu dirbo kuratore. Aš buvau jų reprezentuojamas menininkas, tad natūralu, kad kartu pradėjome darbuotis prie Neringos kuruojamų parodų, susipažinau su kitais jos kuruojamais menininkais. Nauja patirtis lėmė, kad visi tapome gerais draugais. Kelionės į įvairias Vakarų Europoje vykstančias meno muges tik gilino draugystes. Po ilgų mudviejų pokalbių apie šiuolaikinį meną perėjome į betarpišką dialogą ir nusprendėme pradėti kurti drauge.
Neringa: Kai su Ugniumi rengėme pačius pirmuosius darbus, visiškai nenumaniau, kad pereisiu į kitą barikadų pusę, kad tai taps mano darbu visu etatu… Iš pradžių tik padėdavau įgyvendinti jo idėjas, patardavau. Paskui viskas persivertė ir tapo nebeaišku, kur dalyvavimas, o kur bendra mūsų kūryba.
2012–2014 m. Niujorke studijavau meno kuravimą. Iš tiesų mokslai ir kuratorystės patirtis mums labai padeda artikuliuoti savo idėjas. Kaip dvigubas agentas, galiu pažvelgti į mūsų kūrybą iš kitos pusės – taip, kaip kuratoriai mato kūrinius, t.y. dalyvaujančius tam tikrame kontekste, meno istorijoje, paradigmoje. Tai leidžia atsikratyti tunelinio mąstymo, makrorežimo, kuris mus, kaip ir daugelį menininkų, kartais užklumpa. Tokiu atveju reikia atsitraukti. Kadangi esame dviese, galime blaiviau vertinti vienas kito veiksmus.
– Drauge su gausia kūrybine komanda sukūrėte šiųmetį festivalio „Kino pavasaris“ vizualinį identitetą, kuriame atsispindi jubiliejinio renginio tema – „Ateitys“. Galimų ateities scenarijų begalė, tačiau kokius matote jūs?
Neringa: Tai labai priklauso nuo šalių ekonominės ir geografinės padėties bei tautų, apie kurias kalbame. Vieniems tos ateitys bus tamsesnės, kitiems – šviesesnės, kažkam žiemos –šiltesnės, dar kitiems teks migruoti… Paveikslas yra visoks, be abejo, labiau pesimistinis, tačiau bet kuriuo atveju ateitys bus labai dinamiškos. Niekas nebebus taip, kaip buvo, dažniau kalbėsime apie praeitį. Reikia susitaikyti su mintimi, kad reikės priimti naujus buvimo būdus, į tavo šalį atvykstančius naujus žmones, išmokti pačiam būti svečiu kitur.
Prieš parodą „Permafrost“ mums uždavė klausimą – ar ateityje mums visiems bus privaloma hibridizuotis, ar turėsime tapti hibridais? Bet jais jau seniai esame tapę. Gal netgi gamtai reikės labiau hibridizuotis santykyje su žmogiškomis technologijomis. Hibridizavimasis yra viena iš ateities savybių.
– Su ateities tema labai siejasi tvarumas, ekologija, lėtesnis tempas, minimalizmas. Kaip šie dalykai atsispindi jūsų kasdienybėje?
Neringa: Niekada nebuvome materialistai ar pernelyg aktyvūs vartotojai. Ugnius – vegetaras nuo 20-ies, aš – nuo 24-erių. Taigi apie šiuos dalykus galvojome daug anksčiau. Mūsų dabartinis gyvenimo būdas itin suminimalėjęs – perkame tik knygas ir plokšteles. Visi kiti poreikiai sumažinti. Daug keliaujame, todėl nelabai galėtume prisirišti prie daiktų.
Šiemet mėginsime sulėtinti tempą, stengiamės susidėlioti tokį tvarkaraštį, kad darytume mažiau ir galėtume susikoncentruoti į stambesnes parodas, gilinti tyrimus. Praėjusiais metais sakėme tą patį, bet nepavyko (šypsosi).
Klimato krizės problema mus veikia kiekvieną dieną, nuolatos esame to prislėgti. Galbūt esame ta karta, kuri mato visos žmonijos saulėlydį. Tie, kuriems žodis „ateitis“ yra gana miglotas, priešingai nei ankstesnėms kartoms.
– Kalbėdami apie 2014 m. Šiuolaikinio meno centre surengtą parodą „Bėgiko metafizika“ save pavadinote ilgų distancijų bėgikais. Bėgikas, kurio vardas Pakui, atsispindi ir jūsų pseudonime. Kiek bėgiojimo buvo pernai?
Ugnius: Praėjusius metus palydėjome septyniolika parodų, į kurias prakaituodami bėgome ir skridome. Ir vis tiek galvojame, kad galėjome padaryti geriau! Bėgiko pseudonimas persekioja ir nepaleidžia. Nepaisant to, šiemet norėtume dalyvauti mažiau parodų, išplečiant jų mastą, kad jos atrodytų geresnės mums patiems.
Bėgiko pseudonimas persekioja ir nepaleidžia. Nepaisant to, šiemet norėtume dalyvauti mažiau parodų, išplečiant jų mastą, kad jos atrodytų geresnės mums patiems.
Neringa: Buvo visko. Dėl to šiemet norime elgtis kiek kitaip. Kartais aplankydavo jausmas, kad pritrūko laiko tobulai įgyvendinti savo viziją. Be abejo, pagrindinės parodos įvyko taip, kaip ir planavome, gal net geriau. Bet nutinka taip, kad tu planuoji, bet institucijos ir kuratoriai planuoja už tave. Jie kaip tie dievai, kurie juokiasi iš mūsų planų, kartais sugalvoja pakviesti menininkus likus dviem mėnesiams iki parodos.
Ugnius: Kadangi įprastai iš anksto planuojame visų metų parodas, vėliau tampa sunkoka kažką naujo įterpti. Kita vertus, jei tai prestižiniai renginiai, negali atsisakyti. Tada prasideda šokinėjimas iš lėktuvo į lėktuvą. Bėgiojimas tampa rizikingu faktoriumi, tad kartais geriau pristabdyti, susikoncentruoti. Vis dėlto bėgimo patirtys yra ir pačios geriausios.
Praėjusius metus pradėjome su Meksiko pažinimu, kur rezidavome ir surengėme parodą. Šiuos metus baigėme gal ne taip egzotiškai skambančioje Rygoje. Buvo labai daug įspūdingų patirčių tiek Stambulo bienalėje, tiek Tel Avivo šiuolaikinio meno centre, Italijos kalnuose. Ir kūryba, ir patirtys, kurios ateina susitikus kitus menininkus ir kuratorius, netgi pažintis su kitos šalies klimatu yra nepakartojama. Tai visada atperka bet kokį nuovargį.
– Kokios parodos ir veiklos jūsų laukia šiemet?
Neringa: Šiais metais bus trys stambios personalinės parodos. Viena svarbiausių – Jungtinėje Karalystėje, BALTIC šiuolaikinio meno centre, įspūdingame buvusiame miltų fabriko pastate. Šios parodos labai laukiame, tik reikia ją sukurti (šypsosi).
Birželį atidarysime parodą Berlyno galerijoje „carlier | gebauer“, su kuria pradėjome dirbti. Mūsų paroda vyks Berlyno bienalės atidarymo metu – ir geras momentas, ir spaudimas.
Rugsėjį Diurene, netoli Kelno, vyks retrospektyvinė mūsų paroda. Ten bus mūsų dvejų metų kūrybos apžvalga. Važiuosime į keletą grupinių parodų, tarp kurių – šiuolaikinio meno centras MOCO, Monpeljė, kur atsidaro naujas šiuolaikinio meno muziejus.
„Pakui Hardware“ 9 salėje rodomų filmų rekomendacijos
„Liberté“
Rež. Albertas Serra
„Liberté“ – lyg drėgnas šnabždėjimas į ausį žiūrint operą tamsioje ložėje: šešėliuose, traškesiuose, pritildytuose pokalbiuose ir atodūsiuose lyg gyvuose paveiksluose (tableaux vivant) vystosi vaizduotės nevaržomas, bet rafinuotas aistrų spektaklis. A.Serra toliau meistriškai narsto žmogaus kūniško materialumo, senėjimo ir seksualumo sampynas ir mėginimą išlaisvinti bet kokias su tuo susijusias nuostatas.
„Dramblių kapinės“ („Cemetery“)
Rež. Carlosas Casas.
Meistriškai supinami dokumentikos, vaidybinio ir abstraktaus filmų žanrai į vientisą poetinę ir mistinę patirtį. Apichatpongo Weerasethakulo manierą primenančią atmosferą kuria lėtas tempas, lygiavertis mitinių būtybių ir gyvųjų veikimas drauge. Šį filmą verta pažiūrėti ir dėl garsinio peizažo, nes jį režisierius rinko ir kruopščiai dėliojo kelerius metus.
„Atlantida“ („Atlantis“)
Rež. Valentynas Vasjanovyčius
Objektyvus ir šaltas kaip skrodimas filmas be didelio patoso ir dramos pasakoja apie praeities apnuodytą netolimą Ukrainos ateitį ir joje savo nedidelius gyvenimus mėginančius kurti veikėjus. Tobulai išdėstyti kameros kadrai su sunkiosios pramonės ir karo nusiaubtais peizažais juose veikiančius žmones paverčia dar smulkesniais, laikinais personažais. Tarsi visos žmonijos beviltiška istorija ir ateitis užmintų ant kojos pirštų – skausmas išlieka ilgam.