Menininkė Aistė Čiurlionytė: kai sąmoningai mokaisi save suprasti, vidus pasako, ko trūksta

Kalbino Lina Simutytė

Nuotraukos Denio Vėjo

Tapybos darbų parodoje „Ciklas“ (Antakalnio galerija) menininkė Aistė Čiurlionytė neseniai pristatė savo pastarųjų trejų metų kūrybą. Abstrakčiojo ekspresionizmo kryptį pasirinkusi dailininkė netikėtais kolorito deriniais, taškais, simboliais, linijomis ir įvairiomis geometrinėmis formomis panardina į ryškiaspalvį sapnišką patyrimą. Kaip sako autorė, į nuotykį, kuriame žiūrovui paliekama laisvė pačiam rinktis kryptį. Šiame interviu kalbamės apie tapybos reikšmę kasdienybėje, spontanišką meną, skulptūrų kūrimą dirbant studijoje „Meistras ir Margarita“ ir ekspresyvią Aistės prigimtį. 

– M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje studijavai muziką, paskui pasirinkai dailę. Vėliau Didžiojoje Britanijoje mokeisi interjero dizaino su architektūros pagrindais, taip pat makiažo, plaukų stilistikos subtilybių, dirbai kino dekoratore. Kaip pasirinkai tapybą ir kuo ji tau artimesnė už visas kitas sritis?

– Čiurlionkėje muzikos mokiausi nuo antros iki penktos klasės, vėliau pasirinkau dailę. Dar dvejus metus papildomai lankiau fortepijono pamokas, kurį laiką giedojau Katedros ir Šv. Kazimiero chore. Šioje menų gimnazijoje praleidau dešimt metų. Kadangi buvau gana maištinga, likusias klases baigiau kitoje mokykloje. Paskui – interjero dizaino ir architektūros studijos Anglijoje, plaukų stilistikos ir makiažo kursai Lietuvoje. Metus praleidau Meksikoje, dirbau plaukų stiliste, papildomai kelių projektų metu asistavau žymiam interjero dizaino fotografui Hectorui Velasco. Visos šios patirtys buvo įvairios, todėl vertingos ir įdomios, suteikė daug kūrybos praktikos. Skirtingi projektai, seminarų vedimas plaukų priežiūros priemonių ir spalvų teorijos temomis, darbas fotosesijose, įvaizdžio kūrimo srityje ir kino aikštelėje pamažu formavo mano asmenines ir profesines kompetencijas. Esu dirbusi paslaugos už paslaugą principu, netrūko ir klaidų, iš kurių taip pat nemažai išmokau. Galų gale atėjo metas pasirinkti prioritetus ir suvokti, kas man patinka labiausiai. Kasdienei duonai jau vienuolika metų užsidirbu iš plaukų stilistės darbo, šiuo metu dirbu studijoje „Meistras ir Margarita“. Esame gera komanda – visi nepriklausomi, savarankiški ir dirbame patys sau. Šiame darbe taip pat nemažai kūrybos. Kirpti – tarsi kurti skulptūrą, dažyti plaukus – ne tik įgyvendinti kliento norus, bet ir atrasti, kas jam labiausiai tinka, o tada, kaip tapant, mojuoti teptukais. Tikiu, kad kūrybos pagrindas yra technika ir patirtis. Kaip pagaminsi skanų patiekalą neturėdamas elementarių kulinarijos žinių? Juk tik turėdamas bent minimalius pagrindus gali laisvai eksperimentuoti ne tik pasitelkdamas skirtingų pasaulio virtuvių receptus, bet ir savo paties kulinarinius išradimus. Kaip ir gyvenime – laisvė prasideda nuo patirties ir konkrečios srities pomėgio. Mėgstu savo darbą, klientus ir kolegas, su kurias po vienu stogu bendradarbiaujame jau penkerius metus. Tapome tarsi šeima.  

Abstrakčiojo ekspresionizmo etapas prasidėjo prieš karantiną. Pamenu, tada prieš pusmetį buvau nusipirkusi tapybai reikalingų priemonių: dažų, drobių ir t. t. Tačiau į rankas paimti teptuko nedrįsau, turbūt tebegyvenau ankstesnėmis patirtimis. Prieš tai buvau išmėginusi sieninę tapybą, pieštukus, grafiką ir įvairias kitas technikas, o ekspresyvi tapyba padėjo patirti, ką reiškia tapyti širdimi.

Kartą su draugais dalyvavome vakarėlyje, kurį pratęsėme pas mane. Ant grindų ištiesiau drobę ir pakviečiau kartu tapyti. Apsipaišėme rankas, veidus, išsitepliojome drabužius. Buvo labai smagu. Būtent tada manyje įvyko vidinis virsmas, pajutau, kad tapydama noriu išlieti tai, kas slypi viduje. Tada ir prasidėjo tikrasis taškymasis įvairiomis technikomis – teptukų taip ir neprireikė. (Šypsosi.)

Profesinėms žinioms ir asmeninėms patirtims susijungus, gimė daugiasluoksnė tapyba, suteikusi džiaugsmo ne tik man, bet ir aplinkiniams. Dalydamasi kūryba su kitais, sulaukiau draugų palaikymo. Už tai esu jiems dėkinga. Šis paskatinimas padėjo judėti toliau, organiškai išsivystė į nuoseklų tapymą, pradėtų sumanymų tęsimą.

– Antakalnio galerijoje pristatydama antrąją personalinę tapybos darbų parodą „Ciklas“, ją apibūdini kaip patirtinį nuotykį, kuriame žiūrovui paliekama laisvė rinktis kryptį. Ką tau suteikia pasirinkta abstrakčiojo ekspresionizmo kryptis?

– Paroda „Ciklas“ apibūdina į drobę perkeltą asmeninį etapą, savotiško vidinio pasaulio išsiliejimą į paveikslų drobes. Ekspresyvi tapyba man – savęs realizavimas, energijos transformavimas į kūrybą. Ruošiantis parodai viskas vyko organiškai, sava eiga. Tai, kaip ir pirmoje savo parodoje „Potyrio oazė“, esu apibūdinusi išsilaisvinimu iš ribojančių vidinių blokų ir stereotipų „galima ir negalima“, „reikia taip, ir ne kitaip“ ir pan. Žavu, kad abstraktusis ekspresionizmas kiekvienam į mano kūrinius leidžia žvelgti iš savo perspektyvos ir juos vertinti individualiai.

Kūryba prasideda tada, kai išmanai savo srities pagrindus: žinai kompozicijos principus, supranti spalvų teoriją, skirtingų tekstūrų subtilybes ir turi pakankamai praktikos. Tada gali leistis į laisvą ir spontanišką ekspresyvumą kūryboje. Tačiau nuoseklumas ir disciplina taip pat svarbu. 

– „Cikle“ eksponuoji ne tik pastarųjų trejų metų kūrinius, bet ir spalvomis perteiktas asmenines patirtis. Kokios būsenos, išgyvenimai, įvykiai inspiruoja tapyti, o kas procesą sunkina?

– Dažnai esu overthinkerė. Esu linkusi nuolat permąstyti, kelti sau klausimus: kaip?, kodėl?, ką? ir pan. Todėl, kai nerandu atsakymo, kaip toliau galėčiau tobulėti, ieškau senos vidinės programos priežasties – tam, kad ją pripažinčiau ir prisiimčiau atsakomybę už savo, bet ne kitų žmonių elgesį, kuris nuo manęs nepriklauso. Tada ieškau būdų, kaip senus elgesio modelius galėčiau keisti naujais – stengiuosi pripažinti, kodėl suklupau, o tada bandau keltis ir eiti toliau. Todėl tikiu, kad klaidų nėra, yra tik pamokos. Kai jaučiu sumaištį, mokausi paleisti, prasiblaškyti, analizuodama stengiuosi nenueiti per toli. Tapyba leidžia mintis ir išgyvenimus sudėlioti ant drobės. Būtent joje esu išliejusi ir sudaužytą savo širdį, ir artimojo mirtį, ir brangaus žmogaus netektį. Esu tapiusi tiek meilę, tiek keliones, tiek suvokimo etapus ir svajones. Kūrybos procesą dažniausiai sunkina laisvo laiko stygius, buitis ir rutina. 

– Užsiminei, kad dalijimasis darbais su kitais tau svarbus. Ar svarbus grįžtamasis ryšys?

– Kai pradėjau ekspresinti, tai dariau dėl savęs, nes tapyba yra kaip konstruktyvus kanalas paleisti dalykus. Kūriniais pasidalijusi su kitais žmonėmis, menininkais, sulaukiau palaikymo, pajutau įkvėpimą dirbti toliau. Tai kėlė didelį džiaugsmą – juk tikra laimė yra tada, kai ja dalijamasi. Buvo laikas, kai labiausiai koncentravausi į darbą, tačiau, atsiradus vidinei laisvei ir įgijus daugiau patirties, atsirado daugiau erdvės kūrybai. Juk mums visiems reikia tiek darbo, tiek kūrybos. Ir buitiako, ir kultūros, ir kūrybos – pusiausvyros. Kai sąmoningai mokaisi save suprasti, vidus pasako, ko trūksta. Į permąstymus linkusi asmenybė visada prisigalvoja begales „jeigu“ ir „kas bus“, o iš abejonių kyla baimių ir nuotaikos svyravimų. Tačiau kai visa tai įveiki ir eini ten, kur rodo tavo vidus, intuicija ar varomoji jėga – nesvarbu kaip pavadinsi – galiausiai supranti, ką iš tiesų turi padaryti. Prieš pirmą parodą vienas žmogus man sakė: „Sukurk parodą, tada atsivers erdvės kitiems dalykams.“ Taip ir nutiko – iš tiesų atsirado daugiau vidinės laisvės, džiaugsmo, nuoseklumo, disciplinos, domėjimosi įvairiais dalykais, atvirumo, atlaidumo sau ir kitiems, naujų pažinčių ir energijos. Dalydamasi savo patirtimis su kitais menininkais suprantu, kad kai kuriuos dalykus išgyvendamas nesi vienas, o kartais tavo kūryba gali įkvėpti ir kitus – tai visada didžiulė dovana. Tačiau kūrybos procese pasitaiko ir duobių, kai nieko nesinori daryti. Tik leidęs sau sustoti, įkvėpti ir iškvėpti ar tiesiog būti, mėgautis kitais dalykais ir gyvenimo suteikiamos pamokomis, gali tęsti tai, kas svarbu. Buvo ir taip, kai artimas draugas man nelengvame etape pasakė: „Pasiimk savo sudaužytą širdį ir paversk ją menu.“ Jo žodžiai paskatino nepasiduoti, leido vėl panirti į tapybą prarandant laiko pojūtį, kai pamiršti, kad po poros valandų turėsi būti darbe. Tokiomis akimirkomis privalai leisti sau kurti, kad gimtų kažkas naujo – spalvose, tekstūrose, potėpiuose, galutiniuose prisilietimuose. Jeigu idėjas per ilgai nešiojiesi viduje, jos gali imti ir kur nors nugrimzti, pradingti. Todėl daug smagiau sumanymus įgyvendinti, matyti, kad iš jų kažkas išsivystė. Karantino metu ir po jo pristačiau tris virtualiąsias parodas interneto platformoje „Neatšaukti atidarymai“. Tada išsikėliau tikslą sukurti ir tikrą – fizinę – parodą. Nuoširdžiai nieko nesitikėjau, tai labiau buvo įrodymas sau, kad galiu. Galvojau, jei parduosiu bent vieną paveikslą, tai bus įvertinimas iš aplinkos, kad ne be reikalo stengiuosi. Pardaviau, ir ne vieną. Abi parodas aplankė draugai, kiti menininkai ir besidomintys menu, gėlės užpildė parodos erdves. Antrosios parodos atidarymo metu su jos svečiais bendravome prie taurių vyno, klausėmės Ado Gecevičiaus grojaraščio. Buvo tikra šventė. 

– Tau artimas abstraktusis ekspresionizmas – Niujorke XX a. penktojo dešimtmečio viduryje susiformavusi meno kryptis, kuriai labiau rūpi vaizduoti emocijas nei objektus. Ar domiesi šios krypties menininkų kūryba Lietuvoje ar užsienyje? Galbūt priešingai – kurdama sieki atsiriboti nuo bet kokių išorinių dirgiklių, telktis tik į savo emocijas?

– Kai pasirinkau šią tapybos kryptį, apie ją mano žinios buvo gana minimalios. Tai labiau plaukė iš manęs, nes kai tapai – nemąstai. Tiesą pasakius, net ir pats žodis „emocija“ yra paviršutiniškas apibūdinimas to, į ką susideda vidinis pasaulis, sąmonė, pasąmonė, potyriai, o subjektai tampa spontaniškomis formomis ir sluoksniais. Supratau, kad vis giliau leidžiuosi tyrinėti šią kryptį tada, kai aplinkiniai mano darbus pradėjo lyginti su kitų menininkų, pvz., Jacksono Pollocko kūryba. Tiesa, kad idėjos sklando ore, tik vieni jas pastebi, o kiti – ne. Pati labiau domiuosi užsienio menininkų kūryba, nemažai jų stebiu socialiniuose tinkluose. Instagramas – puiki platforma naujiems kūrėjams atrasti, jame seku profilius artify.itt, Art.Kavaliunas, norionmonma, Michael McGrath. Elektroninėje galerijoje Saatchi Art stebiu įvairias kitų menininkų technikas. Nuo vaikystės žaviuosi Salvadoro Dali siurrealizmu, patinka Šarūno Saukos darbai. Tačiau konkrečių autoritetų neturiu.

– Prancūzų meno teoretikas Roland’as Barthesas esė „Autoriaus mirtis“ aptarė teoriją, teigiančią, kad sukurtas kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą, tad autorius neturėtų kitiems aiškinti jo prasmių. Nors ši teorija plačiau naudojama literatūroje, tinka kalbant ir apie kitas meno sritis. Esi minėjusi, kad viešai kalbėti parodų atidarymo metu bijai. Ar pritartum R. Bartheso teorijai, teigiančiai, kad kūriniai turėtų kalbėti už jų autorius?

– Taip, tikiu, kad darbai kalba patys už save. Įvairios įžvalgos ir kūrinių suvokimas priklauso nuo skirtingų žmonių požiūrio perspektyvų. Taip pat manau, kad apie savo darbus galiu apskritai nieko nepasakoti ir paprasčiausiai leisti juos patirti kitiems be paaiškinimų. Todėl man nelengva aprašyti, apibūdinti ar kaip nors kitaip papasakoti apie kūrybą. Jaučiu pagarbą galerijoje kabantiems, jau apšviestiems paveikslams – tada atrodo, kad jie tampa tikraisiais savimi ir kiekvienas iš jų savaip švyti. Panašiai galvoja mama, pagimdžiusi vaiką. Jis visada bus jos dalis, dėkingas už suteiktą gyvybę, tačiau ilgainiui susiformuos kaip atskira, nuo mamos nepriklausanti asmenybė. Manau, vien darbų pavadinimai apie save nemažai pasako. Tačiau man, kaip menininkei, gera, kai susidomėję parodos lankytojai klausia apie konkrečius darbus, apie tai, kaip jie buvo sukurti, kokios muzikos klausiau tapydama ir pan. Taip atsiskleidžia nauja kūrinių prasmė ir gimsta ryšys su auditorija, o paveikslai atranda naujus savo namus. 

– Kaip sakei, tapai ne tik ant drobių, bet ir ant gyvos materijos – žmonių plaukų, nes dirbi stiliste ir koloriste studijoje „Meistras ir Margarita“. Kuo skiriasi (arba yra panašios) menininkų ir grožio industrijos profesionalų bendruomenės?

– Mano, kirpėjos ir plaukų stilistės, kaip ir tapytojos, karjera prasidėjo dar vaikystėje. Kirpau savo ir lėlių, paskui – draugų plaukus, tai buvo mano hobis. Tiesą pasakius, nenorėjau, kad hobis taptų darbu, tačiau ši specialybė tarsi pati mane susirado. Prisiėmiau atsakomybę ir pradėjau dar labiau gilintis: seminarai, mokymai, praktikos, projektai. Plaukų stilisto darbas yra ne tik amatas, bet ir menas. Kaip vieni iš mūsų mokytojų apibūdino, tai ir dizainas, ir architektūra, ir chemija, ir matematika, ir psichologija. Taip pat empatijos ir komandinio darbo reikalaujanti sritis. Jai skiriu daug energijos, nes ją suvokiu kaip kūrybą. Tačiau, net praėjus nemažai laiko ir hobiui tapus darbu, supratau, kad tai visai nenuobodu, priešingai – viduje atsiveria dar daugiau erdvės kitoms formoms save realizuoti: tapybai, parodoms, ateities idėjoms. Man gera dirbti su kitais stilistais, kurie turi papildomų kūrybinių veiklų, – visada vieni kitus palaikome. Grožio industrijoje, kaip ir tapyboje ar kituose menuose, svarbios pačios įvairiausios praktikos. Juk tik išbandęs daugybę dalykų gali atrasti tai, kas labiausiai patinka.

– Pagal kokį principą parodai „Ciklas“ atrinkai būtent šiuos darbus?

– Paveikslai buvo atrinkti nuo laikotarpio, kuris prasidėjo maždaug po pirmosios parodos „Potyrio oazė“, vykusios 2021-aisiais. Galerijoje kūrinius eksponavau pagal koloritą ir kompozicinį eiliškumą. Ne visi darbai pateko į parodą, su kai kuriais susidraugauti reikia laiko. Gal dar trūksta paskutinių tebesiformuojančių tapybos potėpių.

– Abi asmeninės tavo parodos kalba apie išsilaisvinimą iš vidinių blokų. Ar meną suvoki ir kaip saviterapijos formą?

– Turėjau atsikratyti sustabarėjusių idėjų, baimių, įtakų, nusistovėjusių taisyklių ir įsitikinimų, kurie  mane stabdė. Manau, turi kažkas įvykti, kad aplinka taptų tau palanki, saugi ir laisvės žavesį pagaliau suvoktum per spontaniškumą, kuris atsiskleidžia dėl patirties ir žinių. Kuriant smegenyse susikuria naujų neuronų, – beje, tai vieno iš mano darbų pavadinimas. Taip menas išlaisvina ir padeda jausmą transformuoti į potėpį. 

– Dauguma menininkų įvykusį parodos pristatymą, išleistą knygą, sukurtą filmą ir pan. įvardija kaip savotiškos tuštumos etapą. Natūralu, juk po intensyvaus kūrybos proceso būna trumpesnė ar ilgesnė pauzė. Kaip tokiais etapais jautiesi tu?

– Tiesiog leidžiu sau būti. Pasiduodu tuštumai, tačiau ją užpildau kitais užsiėmimais. Kai ateina įkvėpimas, kuriu vėl. Pamenu, po pirmosios parodos keletą mėnesių visai nieko netapiau. O vieną naktį negalėjau sustoti. Į darbą teko keliauti numigus vos dvi valandas. (Šypsosi.)