Rašė Kamilė Zinkevičiūtė
2019 m. išleistoje Translyčių asmenų padėties Lietuvoje apžvalgoje, kurioje buvo remtasi reprezentatyvia Lietuvos gyventojų apklausa ir kokybiniais interviu, autoriai Eglė Tamulionytė ir Aivaras Žilvinskas apibendrina, kad nors „respondentai nėra nusiteikę neigiamai translyčių asmenų atžvilgiu, […] vertinant translyčius asmenis visais aspektais vyrauja respondentų nežinojimas“. Džiugu, kad nepaplitęs neigiamas požiūris į šią socialinę grupę, tačiau, siekiant lygybės, privalu šviesti visuomenę ir supažindinti ją su translytiškumu. Autoriai pabrėžia, kad „[v]isuomenės nuomonė priklausys nuo to, kaip translyčiai asmenys ateityje bus reprezentuojami viešojoje erdvėje“. Viešosios nuomonės apie translyčius asmenis pasikeitimas, ko gero, bus užfiksuotas naujoje, 2024 m. išleisimoje apžvalgoje, tačiau kol kas galima aptarti reprezentaciją viešojoje erdvėje. Derėtų pradėti nuo anksčiausių ir kone įtakingiausių translyčių asmenų vaizdavimo pavyzdžių.
Skeletai spintoje
Turbūt vienas seniausių ir dažniausių translyčių asmenų stereotipų didžiajame ekrane yra translytis psichopatas ir / ar serijinis žudikas. Manoma, kad filmas, pradėjęs šią tendenciją, yra Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“ (1960). Akivaizdu, kad translyčių veikėjų vaizdavimas kaip sutrikusios psichikos įniršusių individų su peiliu rankose niekam nekelia malonių jausmų, ypač translyčiams asmenims realybėje. Visgi įmanoma rasti ir geresnį įspūdį paliekančių šio tropo vaizdavimų, pavyzdžiui, 1975 m. miuzikle „Šiurpiojo Rokio šou“. Nors šiame filme pagrindinis antagonistas taip pat yra translytis, lyginant jį su „Psichopatu“, išryškėja svarus skirtumas, kuris lemia „Šiurpiojo Rokio šou“ pranašumą translyčių asmenų vaizdavimo atžvilgiu.
„Psichopatas“ yra vertinamas kaip vienas geriausių filmų pasaulyje. Tai istorija apie jauną merginą Marion Krein (akt. Janet Leigh), kuri kelyje į geresnį gyvenimą susipažįsta su Normanu Beitsu (akt. Anthony Perkinsas), iš pažiūros droviu ir mielu jaunuoliu, kuris spintoje slepia ne vieną skeletą. „Psichopatas“ yra palikęs neišdildomą pėdsaką filmų istorijoje ir popkultūroje, pradedant smurto siaubo žanro įvedimu ir baigiant Marion nužudymo scena duše. Spoiler alert pradedantiesiems kino mėgėjams: ją nužudo Normanas, persirengęs moterimi, tiksliau – savo motina. Filmo pabaigoje psichiatras atskleidžia priežastis, privedusias Normaną prie žudymo – gyvenant su itin valdinga ir savininkiška motina, jų ryšys tapo labai panašus į Edipo kompleksą (filme neminima ši Sigmundo Freudo sąvoka, tačiau geriau susipažinusiems su psichoanalize paralelė yra akivaizdi).
Kai Normano mama pradėjo draugauti su kitu vyru, Beitsas neapsikentė ir pavydėdamas juos abu nužudė. Tuomet, negalėdama susitaikyti su slegiančiu kaltės jausmu, Normano sąmonė tarsi pasidalijo į dvi asmenybes – jo paties ir jo mamos. Kai Normanas sutikdavo jam patrauklią moterį, motinos asmenybė pradėdavo pavydėti, perimdavo vadžias ir nužudydavo jaunąją konkurentę. Taigi, Normano Beitso netradicinė lyties raiška, t. y. persirengimas moterimi, yra akivaizdi nuoroda į translytiškumą. Tai, kad jis žudo tik tada, kai yra persirengęs moterimi, implikuoja ryšį tarp translytiškumo ir psichikos sutrikimų. Tai atliepia iki šiol vyraujančią nuostatą, kad lyties keitimas yra tam tikrų psichologinių sutrikimų padarinys. Daugumoje valstybių, kur įmanoma pasikeisti lytį, to siekiančiam asmeniui psichiatras privalo nustatyti lyties tapatumo sutrikimo (TLK-10) diagnozę. Nors translytiškumas neklasifikuojamas kaip psichikos sutrikimas, būtinybė, kad tai būtų nustatyta psichiatro, vis tiek turi neigiamų konotacijų. Normano ypatinga diagnozė tarsi skatina žiūrovą jausti gailestį šiam veikėjui ir jo nepavydėtinai situacijai, tačiau ji taip pat implikuoja, kad translyčiai asmenys yra labiau neprognozuojami ir psichiškai sutrikę. Todėl sunku įsivaizduoti, kad translyčiai žmonės įvardytų Normaną Beitsą kaip teigiamą translytiškumo reprezentaciją (tikriausiai yra žmonių, kurie šiame personaže įžvelgia teigiamų požymių ar su juo tapatinasi, tačiau tikėtina, kad jų yra mažuma). Nors ginčijamasi, ar Normaną dera laikyti transvestitu, negalima paneigti, kad šis filmas pradėjo žalingą tendenciją vaizduoti translyčius asmenis kaip patologiškus žudikus ir žudymo priežastis sieti su jų lytine tapatybe. Aišku, šis filmas vienas pats neįtvirtino tokios nuostatos, tačiau, atsižvelgus į „Psichopato“ įtaką popkultūrai, nederėtų nurašyti jo poveikio visuomenės požiūriui į translyčius asmenis.
Negretina translytiškumo ir psichikos problemų
„Šiurpiojo Rokio šou“ – miuziklas, tapęs kultiniu susidomėjimo objektu aktyvių žiūrovų, kurių dauguma priklauso LGBTQ+ bendruomenei, dėka. Tai istorija apie jauną porą, audringą naktį prisiglaudusią Frankenšteino pilyje, kur karaliauja išprotėjęs mokslininkas, atvykęs iš kitos planetos. Filmas, iš pradžių sutiktas itin neigiamai, išpopuliarėjo kaip vidurnakčio filmas (midnight movie), ir, laikui bėgant, miuziklo gerbėjai įtvirtino ritualą, be kurio negalima įsivaizduoti „Šiurpiojo Rokio šou“ seansų. Žiūrovai persirengia filmo veikėjais, seanso metu šūkauja įprastas tapusias frazes ir naudoja įvairius rekvizitus, pvz., laikraščiais užsidengia nuo lietaus, mėto ryžius vestuvių scenos metu. Miuziklo žiūrėjimą derėtų vadinti išskirtine patirtimi, kuria, ko gero, nepasižymi joks kitas filmas pasaulyje. Visgi „Šiurpiojo Rokio šou“ minias traukia ne vien savo ritualu ir bendruomene, bet ir žinute. Veikėjų ekstravagantiški kostiumai, pasitikėjimas savimi, laisva seksualumo ir lyties raiška įkvepia žiūrovus ir, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų, skatina būti savimi. Filmo pagrindinis veikėjas dr. Frenkas N. Furteris (akt. Tim Curry) yra geriausias to pavyzdys – jis charizmatiškas, kerintis, nepaiso lyčių normų, dėvi ryškų makiažą, perlus ir aukštakulnius. Furteris prisistato kaip „sweet transvestite from Transexual, Transylvania“ – jo lytinės tapatybės raiška yra laisva ir nekvestionuojama aplinkinių. Jis tampa laisvos saviraiškos ir akiplėšiško buvimo savimi simboliu. Tuo pačiu metu Frenkas yra išprotėjęs mokslininkas ir žiaurus žmogžudys. Tačiau, priešingai nei „Psichopato“ antagonistas Normanas, dr. Frenkas N. Furteris nežudo dėl to, kad jis yra transvestitas, – miuzikle nė karto nesujungiama jo lyties raiška ir jo žiaurūs nusikaltimai. Taip, žiūrovas mato, kaip jis nužudo žmogų ir jį pateisina kaip gailestingą nužudymą (mercy killing), tačiau to priežastis nėra Furterio lyties raiška. Jo psichologinis portretas nenarstomas taip išsamiai, kaip Normano, visgi atskleidžiama Furterio emocionalioji pusė.
Pirmoji užuomina į jo patiriamą kančią yra dainoje „Rose Tint My World“ – Frenkas kartu su savo gerbėjų grupe stengiasi išvengti skausmo ir kančios, į pasaulį žvelgdami pro rožinius akinius: „Rose tint my world/ keep me safe from my trouble and pain.“ Atviriausia Frenko daina, ko gero, yra „I’m Going Home“. Jis apmąsto sunkumus, patirtus išvykus iš namų ir ieškant pripažinimo: „Cause I’ve seen blue skies through the tears/ In my eyes/ And I realize, I‘m going home.“ Ši daina atspindi dažną LGBTQ+ asmens patirtį – bendruomenės ir jos pripažinimo ieškojimą išvykus iš saugumo zonos ir kartu humanizuoja Furterį, suteikia progą žiūrovui susipažinti su veikėju geriau ir jį suprasti. Kadangi Frenko skausmingoji patirtis yra suprantamesnė ir iš arti pažįstama daugiau žmonių nei Normano, akivaizdu, kad šis veikėjas yra artimesnis ir patrauklesnis žiūrovui. Tai įrodo LGBTQ+ asmenų prielankumas „Šiurpiojo Rokio“ šou. Taigi, nors dr. Frenkas N. Furteris nėra ideali ar net tikroviška translyčio asmens reprezentacija, ji pralenkia Normaną Beitsą, nes negretina translytiškumo ir psichinių problemų, vedančių prie žudymo.
Apibendrinant, filmo veikėjas neprivalo būti realistiškas, dorovingas ar tobulas asmens, kurį jis reprezentuoja, atspindys. Visgi tiesioginės sąsajos tarp marginalizuotos tapatybės ir psichikos sutrikimų ar net polinkio žudyti vargu ar sulauks pritarimo iš reprezentuojamų mažumų. Tad sudėtingo translyčio personažo pavyzdį verčiau imti iš „Šiurpiojo Rokio šou“ nei iš „Psichopato“.