Rašė Aistė Zizevskytė
Šiuolaikinio lietuvių kino kontekste 2026 m. vasarį ekranuose pasirodęs Jurgio Matulevičiaus filmas „Kinų jūra“ išsiskiria kaip unikali estetinė patirtis, panardinanti žiūrovą tarsi į šaltą eketę, primenančią, kad gyvenimas – tikrai ne visada rožėmis klotas. Gvildenant sunkias temas, tokias kaip vienatvė, atskirtis, smurtas ir neteisybė, užkabinama ir legendinio Lietuvos kovotojo Remigijaus Morkevičiaus istorija, kurio mirtis iki šiol palieka daug neatsakytų klausimų. Žiūrovai verčiami susimąstyti, ar jie sugebėtų perplaukti visą jūrą vien tam, kad taptų geresne savo versija.
Filmą režisavęs J. Matulevičius – vienas iš jaunosios lietuvių kino režisierių kartos atstovų. Tai jau ne pirmas J. Matulevičiaus režisuotas pilnametražis filmas – dar 2019 m. sulaukėme filmo „Izaokas“, kuriame, kaip ir „Kinų jūroje“, vaizduojama ne pati blizgiausia Lietuvos pusė, o dar anksčiau – kelių visai sėkmingų trumpametražių filmų. Beveik po šešerių metų pertraukos režisierius nusprendžia vėl grįžti į kino ekranus, tik šįkart su kiek artimesnio laikmečio siužetu ir šiek tiek ryškesnėmis spalvomis.
Osvaldo istorija ir vienatvės tema
Filmas „Kinų jūra“ prasideda nuo pagrindinio veikėjo, kovos menų čempiono Osvaldo (vaidmenį atlieka Marius Repšys), priešistorės – jis išskirtinės sėkmės lydimas kovotojas, garsinantis ne tik savo, bet ir Lietuvos vardą. Užtenka vieno nelaimingo nutikimo, kad kovotojo gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis – Osvaldas, mušdamasis su kitais vyrais gatvėje, stipriai sužaloja merginą ir pašalinamas iš sporto federacijos. Jis apsistoja pas savo draugą Ju-Longą (vaidmenį atlieka Jian Huang) kinų maisto kavinėje „Kinų jūra“. Atrodo, kad Osvaldo gyvenimas po truputį ima judėti pirmyn: jis priglaudžia šunį, tampa kovos menų mokytoju ir net įsimyli merginą. Be Osvaldo gyvenimo, matome dar vieną gyvenimo liniją – tarsi paralelę, pasakojančią apie imigracijos sunkumus, su kuriais susiduria Osvaldo draugas Ju-Longas.
Nors iš pirmo žvilgsnio vaizduojamas siužetas atrodo gan buitiškai, tačiau pasirinkti aktoriai jį tarsi labiau įprasmina ir suteikia istorijai gylio. Labiausiai iš aktorių šiame filme sužibėjo pagrindinį vaidmenį atliekantis M. Repšys. Jo įkūnijamas Osvaldas istorijos pradžioje nekelia didelių simpatijų – vis dėlto tai moterį gatvėje sužeidęs kovotojas, nemokamai gyvenantis savo draugo kavinėje. Siužetui vystantis, pradedame suprasti, kad Osvaldas – tarsi didelis vaikas: pratrūksta verkti, kai kas nors vyksta ne pagal jį, bet paskui atsiprašo ir stengiasi viską sutvarkyti.
Įdomu, kad pagrindinio filmo veikėjo Osvaldo prototipu galima laikyti legendinį lietuvių muaitai kovotoją, daugkartinį Tailando bokso ir bušido turnyrų nugalėtoją ir pasaulio ZST Didžiojo prizo laimėtoją R. Morkevičių. 2016-ųjų gruodžio 21-osios vakare Lietuvą sukrėtė žinia, kad R. Morkevičius nušautas prie savo namų Kaune. Kovotojo mirtį gaubia paslaptis – nors 2024 m. žmogžudystės tyrimas pasistūmėjo į priekį ir po metų buvo sulaikytas pasamdytas žudikas, iki šiol neaišku, kas užsakė žmogžudystę. Nors R. Morkevičiaus istorija tikrai prisidėjo prie filmo „Kinų jūra“ atsiradimo (net ir tikrasis kovotojo treneris – Marius Misiūnas – vaidina pagrindinio veikėjo Osvaldo trenerį), tačiau, kaip pats režisierius kelis kartus gyvame pokalbyje po filmo pabrėžė, tai jokiu būdu nėra biografinio pobūdžio filmas – jo tikslas kitas. Pagrindinė tema, plėtojama filme, – vienatvė.
Su ja vis kitais aspektais susiduria Osvaldas, su ja susiduria ir į Lietuvą imigravę azijiečiai. Vienatvės tema plėtojama nuo pačios filmo pradžios ir priverčia žiūrovus ne kartą susimąstyti, ar geriau išlikti savimi, ar pritapti. Ką daryti, jei esi savimi, bet niekas tavęs nesupranta? Filme šie klausimai plėtojami pasitelkiant ir jūros metaforą – Ju-Longas Osvaldui atvirauja, kaip norėtų perplaukti Kinų jūrą, mat kitoje pusėje yra geroji jo versija. Ji labai toli, bet kažkur egzistuoja.
Stipri vizualinė kalba
Filme dominuoja šaltas ir tamsus koloritas, stipriai kontrastuojantis su ryškiai raudonomis pavienėmis detalėmis. Su raudona spalva žiūrovas susiduria visame filme. Režisierius komentavo, kad tai viena iš sąsajų su svarbiomis filmo metu nagrinėjamomis temomis: smurtu, užgniaužtu pykčiu, agresija. Taip šią spalvą dažniausiai interpretuoja vakarietiškoji kultūra, tačiau į raudoną spalvą „Kinų jūroje“ galime pažvelgti ir per rytietiškosios kultūros prizmę, kuri yra neatsiejama šio filmo dalis.
Kinų kultūroje raudona (hóng) – pati svarbiausia spalva. Ji simbolizuoja ugnies stichiją, šilumą ir gyvybę. Atrodo, kad su tokiu nusistatymu į Lietuvą atvyko Osvaldo draugas Ju-Longas – jis turėjo svajonę atidaryti savo kinų restoraną, buvo nusiteikęs šiltai kitų žmonių atžvilgiu ir tikėjosi būti priimtas. Deja, atvykęs į Lietuvą Ju-Longas susiduria su vakarietiškąja raudonos spalvos simbolika – patiria vietinės mafijos neapykantą, agresiją ir nuolatinį smurtą, dėl kurio turi atsisakyti savo vertybių ir vykdyti Kauno mafijos užgaidas.
Migrantai, iškeliavę ieškoti geresnio gyvenimo svetur, dažnai lieka užsidarę mažose bendruomenėse, kuriose jaučiasi saugesni. Ironiška, tačiau būtent dėl uždarumo jie tampa lengvomis aukomis ir yra išnaudojami.
Įdomu, kad smurto, agresijos ir išnaudojimo temos atsiskleidė ne tik kontrastingomis spalvomis, bet ir originaliais sprendimais, apimančiais vaizdo fiksavimo rakursus, – tai veidrodžių, langų atspindžiai, vaizdas, rodomas pro langą, kino kalboje įvardijami kaip medijuoti vaizdai. Tai viena iš rafinuočiausių vizualinio pasakojimo priemonių, kurią J. Matulevičius itin dažnai naudoja savo kūryboje.
Estetiškai parodyta neteisybė
Vis dėlto, nardant po estetines gelmes, dažnai lengva pamesti jų reikšmę – filmo anonsuose buvo integruoti pavieniai estetiniai vaizdai, žadinantys žiūrovų smalsumą. Vienas iš jų – aktorius Vaidotas Martinaitis (jis įkūnijo mafijos bosą) stovi sename baseine, iš kurio išleistas vanduo, ir prietemoje mosikuoja rytietišku kardu. Šiek tiek apmaudu, kad ši scena filme truko vos kelias sekundes ir neturėjo kokių nors tiesioginių sąsajų su siužetu – tarsi trumpam pabėgusi estetiška, simboliška mintis.
Nors „Kinų jūrą“ tikrai galima pagirti už meninius sprendimus, sunkių temų plėtojimą ir išskirtinę aktorių vaidybą, filmo finalas atrodo kiek neišbaigtas. Siužetas prasidėjo tikrai žemame taške, kuris buvo puiki atspirtis veikėjams palengva kilti aukštyn. Žiūrovai buvo nuosekliai supažindinami su rodomų veikėjų charakteriais, kasdieniais jų sunkumais ir išgyvenimais. Atrodo, kad sunkios patirtys žmogų augina ir galiausiai, kaip sakoma, net ir po sunkios žiemos ateina pavasaris, tačiau „Kinų jūroje“ pavasaris taip ir neateina. Filmas baigiasi dar tamsesne gaida, nei prasideda.
Galima žiūrėti į šį siužetinį sprendimą iš gyvenimiškosios prizmės – juk gyvenimas tikrai ne visada rožėmis klotas, bet po daugiau nei pusantros valandos filmo peržiūros norėjosi sulaukti bent kokios šviesesnės atomazgos, leidžiančios kad ir trumpam pasimėgauti ne tik ekrane matomu meniniu vaizdu.
„Kinų jūra“ – tikrai estetiškas kūrinys, net ir neįgudusias akis žavintis išbaigtais vizualiniais vaizdais. Atrodo, net ir tamsiausioms siužeto dalims režisierius J. Matulevičius suteikia naują prasmę – jis tarsi guodžia žiūrovą rodydamas beviltišką neteisybę, bet pateikia ją per išbaigtų meninių sprendimų prizmę. Filme plėtojamos tikrai nelengvos, tačiau išskirtinai svarbios temos, o profesionali aktorių vaidyba suteikia joms dar didesnę įtaigą. Filmui pasibaigus, išeidamas iš kino salės, gerklėje dar ilgai jauti estetiškai pateiktos neteisybės poskonį, kurį nuryti nelengva, bet priimti – reikia.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
