Pasidėti prie kojų sraigę, pašokti, tada stabtelėti ore tiesiai virš jos ir, ilgai nelaukus, peršokti – štai tokią užduotį mėgindavau atlikti vaikystėje. Matyt, be sugebėjimo skraidyti sapnuose, tai buvo vienas pirmųjų atviresnių pokalbių su gravitacija. Dizaineris, inžinierius Julijonas Urbonas, šiuo metu gravitacijos estetikos tema Lietuvoje rašantis disertaciją, kurios laukiama Londono karališkajame meno koledže, leido apie žemės trauką sužinoti dalykų solidesniam pokalbiui su ja.
Julijoną „370“ skaitytojai gali atsiminti kaip 2009 m. projekto „Kalbančios durys“, dalyvavusio programoje „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, autorių (3-iasis „370“ numeris). Pagal jo sumanymą durys virsta neįprastą funkciją atliekančiu objektu viešojoje erdvėje – skambančiu (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), fiksuojančiu demokratijos lygį (Vilniaus miesto savivaldybėje), skaičiuojančiu lankytojus (ŠMC). Pasirodo, durys, kurios transformuojamos į muzikos instrumentą, tampa sunkiai nutildomos: vasarą instaliacijos buvo pristatytos Vokietijoje, naujųjų medijų centre ZKM, ir skambės ten dar ilgai, nes muziejus paprašė instaliaciją padaryti nuolatinę, o kelios durys „gros“ miesto erdvėse.
Pakilios mirties atrakcionas
Naujausias Julijono projektas pasaulyje nuskambėjo dar plačiau, nors kol kas jis ir neįgyvendintas. Kurdamas savo mokslinio darbo praktinės dalies projektą šis menininkas palietė jautrią eutanazijos temą. Kai legaliai padedama numirti, sutvarkomi dokumentai, suleidžiami vaistai – tau nebeskauda. Tokia sterili ir nukultūrinta atsisveikinimo su gyvenimu procedūra Julijonui nepasirodė vienintelė alternatyva išeiti be skausmo. Netgi atvirkščiai, įkvėpė pagalvoti apie kitą dalyką – gal numirti galima ne tik neskausmingai, bet būnant apimtam euforijos? Iš pradžių kuriamas eskizas buvo labiau inžinerinis iššūkis: kaip sukonstruoti tokią mašiną, kuri užtikrintai numarintų oriai ir patiriant malonumą? „Savižudžių psichologiją nagrinėjantys specialistai pastebi, kad jie, nors ir pasirenka skirtingus būdus, mėgsta kurti ritualus: susilanksto drabužius, jei šoka nuo tilto – pažiūri, kad kas matytų, išskečia rankas. Tokie ženklai rodo, kad jie nėra apatiški ir nori įprasminti mirtį. Šiuolaikinė eutanazijos kultūra neatsižvelgia į tokius dalykus“, – sakė kūrėjas.
Kalbėdamas apie šiuolaikinio pasaulio įpročius, Julijonas paminėjo ir amerikiečių kultūrą, kuri žmones iš bažnyčių dabar poilsio ir apsivalymo nuviliojo ieškoti teminiuose, atrakcionų parkuose. Pats kadaise dirbęs Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi, Julijonas sujungė šias rūpimų klausimų ir patirties gijas į vieną konstrukciją – eutanazijos kalnelius. Tai – galutinė atrakcionų evoliucijos pakopa. „Pirmiausia mirtininkas užkeliamas į 500 metrų aukštį. Kas yra supęsis, pamena, kaip kylant po truputį keičiasi perspektyva, atsiveria peizažas, – tai irgi dalis ritualo. Lėtas kilimas svarbus tuo, kad yra užtektinai laiko virtualiai įsivaizduoti, kas įvyktų, jei iškristum. Kad ir kaip gerai būtų suprojektuota sistema, kylant vis tiek bus vibracijų, kurios irgi kels tam tikras asociacijas. Mano kalneliams tai labai svarbu, nes kai užkyli į patį viršų, gali būti persigalvojęs. Atliekamas kūniškas testas, pamatai trumpą siaubo epizodą. Jei pražiūrėjai siaubiaką ir likai patenkintas – žiūrim toliau, spaudžiam mygtuką „Fall“ (kristi – angl.). Jei ne – tave grąžina atgal. Toks eutanazijos dramos pirmas epizodas“, – pristatė idėją inžinierius.
Euforiškas šokis aplink širdį
Norint sukurti antrą epizodą, Julijonui teko susipažinti su kosmine medicina. Astronautai, pilotai turi treniruotis specialiose centrifugose, kuriose galynėjasi su G jėga. Jėga juos veikia vos vieną dvi sekundes, bet eutanazijos kalneliuose apimtis kita. „Krintame. Turime pusę kilometro, po truputį nustojame greitėti, pagreitis sumažėja iki nulio, pasiekiam maksimalų greitį (angl. – terminal velocity), jausmas, tarsi gulėtum ant oro pagalvės. Beje, nereikėtų aikčioti, kad kas nors krito iš, pavyzdžiui, 11 km aukščio – nelieka skirtumo, greitis tampa toks pat, kaip kad kristum iš 1–2 km. Dar eutanazijos kalneliuose integravau elementą, vadinamą širdies linijos sūkuriu (angl. – heartline roll), jis dažnas ir šiuolaikiniuose kalneliuose. Kai važiuoji kabinoje, sukiesi aplink savo širdį: ji visada centre, o užpakaliukas juda aplink. Tai svaiginantis pojūtis. Panaudojau jį ne tiek dėl smagumo, bet kaip turintį praktinę ir fiziologinę reikšmę – apsvaigindamas jis veikia kaip anestetikas prieš mirtinąją kalnelių dalį. Žmogus pirmose kilpose dėl dūstančių smegenų praranda sąmonę ir kitose kilpose supamas jau miręs“, – antrą kalnelių dalį pristatė Julijonas. Pasirodo, dar prieš netekdamas sąmonės, dūstant smegenims, žmogus patiria euforiją, kuri eutanazijos kalnelius paverčia malonios mirties mašina. Tai fiziologinė patyrimo pusė.
Kinetinė gedulo skulptūra
Vizualiai šie kalneliai tampa kinetine skulptūra, kuri gali atstoti ir asmeniškai patiriamą, ir viešai matomą mirties paminklą. „Mirties kalneliai iliustruoja teorinę mano mokslinio darbo dalį, nes juose pritaikyta ten išdėstyta dizaino metodika, kurią vadinu G dizainu, nuo termino G jėga. Trumpai tariant – šis dizainas man padeda kurti ir nagrinėti gravitacijos, estetikos, technologijų ir filosofijos sąveikas. Dėmesys skiriamas viso kūno, visų juslių gravitacinėms patirtims. Todėl ir kalneliuose sprendžiu ne tik vizualinius, garsinius patirties aspektus. Kūrybinis dėmesys darbe kreipiamas į visą kūną, projektuojant svaigulį, euforiją, net vidurių patirtis. Kartu svarstau, ką patiria pasivažinėtojas asmeniškai, o ką – publika. Iš šios perspektyvos kalneliai tampa savotiška siaubo drama, mirties spektakliu. Kitu atveju, ši mašina yra gedėjimo monumentas, kurio dalis yra būtent tavo artimasis. Galėtum klausyti švilpiančios ir girgždančios lekiančio vagonėlio grojamos gedulo melodijos, stebėti krintančio mirtininko šokį elegantiškai įveikiant mirties kilpas. Toks gali būti susitaikymo su mirtimi ritualas“, – hipotetinį spektaklį režisavo Julijonas.
Vienvietis teatras
Vienvietės kabinos kalnelių keleivis, be kūnu patiriamos euforijos, gravitacinę estetiką patirtų ir atskirais jutimais – asmeniškais vaizdiniais, garsais. „Kirtus pirmąją kilpą, žmogus iš pradžių pradeda matyti nespalvotai (angl. – grey-out), pablogėja klausa, nes dėl išcentrinės jėgos kraujas subėga į apatinę kūno dalį, taip akims ir ausims stinga deguonies. Dingsta periferinis vaizdas ir pradedame matyti tik taškus. Vienas smegenų ligų profesorius reportaže paminėjo kalnelius ir palygino tą situaciją su tunelio vaizdu, matomu prieš mirtį. Bet tai visai kas kita. Vaizdas susiaurėja (tai milisekundžių patirtys) ir dėl G jėgos žmogus praranda sąmonę (angl. – g-force induced loss of consciousness). Visa tai jau žinomos mokslui patirtys, išgyvenamos minėtose astronautų treniruočių centrifugose. Nėra nė vieno G jėgos monstro, kuris galėtų tai atlaikyti, visi panašiai reaguoja: jiems bėga kraujas, smegenys praranda deguonį, vieni mažiau, kiti daugiau, nualpsta. Smegenims netekus ryšio su kūnu, pradeda rodytis vaizdiniai, tarpinis haliucinacijų ir sapnų variantas. Kuris nors pilotas gali pamatyti štai ką: atsibunda baltame kube, kur žvejoja kokį karpį, ištraukia, o karpio akys kažkodėl mirkčioja. Akys pradeda vis garsiau skambėti – ką su jomis daryti? Tada jis jau nebe kube, o gondoloje, kuri sukasi. Žuvį dar laiko. Tada suvokia, kad jam reikia paspausti raudoną mygtuką. Bandomiesiems jį paspaudus, operatorinė žino, kad jis sąmoningas. Kiti gali ką kita patirti, pavyzdžiui, ramiai grybauti. Tai vyksta vieną dvi sekundes, o jie gali valandą pasakoti. Centrifugą sustabdžius, pilotai atsibunda, į kūną staiga priplūsta kraujo, smegenys pradeda bombarduoti neuronus, ieškoti, kur tas kūnas, ir jie pradeda kratytis. Pilotų žodžiais, juos apima „funky chicken syndrome“ – tie judesiai primena ančiukų šokį. Taip būtų kalneliuose, jei kas atsibustų, tačiau taip jau suprojektuota, kad žmogus mirtų pirmoje ar antroje kilpoje. Bet kaip inžinierius žiūriu ir į perteklių: jei sistema nesuveiktų, įsijungtų atsarginė. Todėl jei pirma ar antra nenužudo, septinta padarys darbą tikrai“, – apie septynių kilpų kritimo trajektoriją pasakojo dizaineris.
NASA pastabos: kai kas nemirtų
Praeitų metų balandį eutanazijos kalnelius Julijonas pristatė Mokslo galerijoje Dubline, parodoje „Human +. The Future of Our Species“ („Žmogus +. Mūsų rūšies ateitis“). Susidomėjusieji pasidalijo projekto idėja savo tinklaraščiuose – ir kalneliai pajudėjo. Ekspoziciją užplūdo lankytojų virtinė, iki 20 tūkst. per dieną, pasirodė publikacijų įvairiuose skirtingų šalių žiniasklaidos kanaluose, tokiuose kaip „Wikipedia“, „New Scientist“, Discovery.com, Kanados nacionaliniame radijuje, Rusijos 2-ajame ir 5-ajame kanaluose, anglų „Metro“, rusų „Esquire“, portugalų „Focus“, brazilų „Abril“, įtakingame mokslinės fantastikos tinklaraštyje IE 9. Komentatoriai atitinkamai kalbėjo apie įvairius aspektus. Julijonui naudingiausi buvo inžinerinius netikslumus pastebėjusių specialistų komentarai. Vieną komentarą pateikė NASA aerodinamikos tyrimų inžinierius. Žmogus, skyręs nemažai laiko ištirti eskizo aprašui, paaiškino, kad kalnelius išgyventų bekojai žmonės, t. y. tie, kuriems kojos amputuotos, ar tokie gimę. „Važiuojant kalnelių vertikaliomis kilpomis, atsiradusi didžiulė išcentrinė jėga prislegia iš apačios, panašiai kaip staigiai pajudėjus automobiliu iš vietos, mus prispaudžia iš nugaros. Kalneliai suprojektuoti taip, kad visa išcentrinė jėga būtų nukreipta į užpakalį. Užpakalis tiek prispaustas, kad kraujas subėga į kulnus, viršutinėje kūno dalyje lieka labai mažai kraujo, dėl to ir dūsta smegenys. Kai nėra apatinių galūnių, šis principas tiesiog neveikia – juk nėra kur subėgti kraujui. Jiems tai taptų ekstremaliu atrakcionu“, – papildė žinias Julijonas.
Reakcijų yra ir lakoniškesnių. Vienas sudėliojo seką: Marko Ramius (knygos ir filmo „Raudonojo Spalio medžioklė“ herojus lietuvis, nužudęs žmogų jau pasakojimo pradžioje – red. past.), Hanibalas Lekteris ir J.Urbonas. Holivudo žvaigždė Jay Thomasas pakvietė herojų į savo juodojo humoro laidą tarptautiniame Amerikos radijuje ir paklausė, ką reiks daryti su rudaisiais kalneliais (t. y. išmatomis), kurie neišvengiami tokios mirties atveju.
Kai kurie medicinos specialistai dėsto, kad tokie kalneliai būtų skausmingi mirtininkui. Bet jie pamiršta, kaip sako Julijonas, kad skausminga dalis prasidėtų jau tada, kai žmogus netektų sąmonės. Idėjai dažniausiai pritarė komentatoriai, kuriems yra tekę numarinti artimuosius.
Dėmesys šiam projektui rodo, kad kalneliai jau veikia. Supiesi vaizduotėje ir tiri, kaip jie funkcionuotų techniškai ar kaip veiktų socialiai. Mokslinės fantastikos požiūriu beveik visi smalsesni jau užkilo tuos 500 metrų. Todėl tai ne vien žudymo mašina, bet šios temos diskusijų ir apžvalgos aikštelė.
Sapnų dizainas
Ta sraigė. Na, nėra taip, kad man nors sykį būtų pavykę ilgiau pabūti apžvalgos aikštelėje virš jos. Gravitacija raiškiai „pasisakydavo“. Proga atšaukti gravitaciją, vadinamoji nesvarumo būklė, mus gali aplankyti tik labai momentiškai – vieną akimirką krintant arba orbitoje. Pasirodo, net stabiliai stovint mūsų svorio centras juda chaotiškai – net tada ji mus veikia, šokdina.
Bet naujas Julijono sumanymas kuria galimybę didžiąją G užmigdyti. Iš pradžių užmigsime mes, ir kai jau dėl treniruočių ir technologijų suvoksime sapnuojantys, galėsime… Na, galėsime turbūt bet ką. Tačiau dažniausiai sąmoninguose sapnuose žmonės renkasi skraidyti, pakibti, kristi, lipti – tai gravitaciniai sapnai. Vengdamas vien vizualiai patiriamų dalykų, Julijonas nori, kad žmonės tą nesvarumą galiausiai galėtų pajusti kūnu. Išsiaiškinęs, kad sąmoningus sapnus tikrai galima sukelti, pradėjo tirti tokias metodikas, susisiekė su mokslininkais, dirbančiais sapnų laboratorijose Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, ir dabar nori sukurti specialias lovas, kurios padėtų žmonėms patirti gravitacinius sapnus. Pats retai sapnuodavęs, ilgokai užtruko, kol patyrė pirmą sąmoningą sapną. „Sužinojęs, kad tuos sapnus galima suprojektuoti ir, jei esi gerai treniruotas, net savo lovoje. Mėnesį mėginau ir tai galiausiai įvyko: suprantu, kad stoviu savo virtuvėje, bet sukilo toks jaudulys, nes jaučiausi, kad esu tuščias, lyg nieko kūno viduje nėra. Galvoju, ką čia greit nuveikus – gal šokti per langą? Ir atsibudau“, – sakė sapno kūrėjas. Vėliau jam pavyko patobulinti metodiką, dabar jis bendradarbiauja su mokslininkais ir kuria specialias lovas, skirtas žmonėms nuomotis arba miegoti galerijoje, kad naktį galvoje galėtų kurti parodą.
Kai lovos bus suprojektuotos, aš neišsigąsiu, o ir sraigei bus smagiau.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotraukos: Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus