Filme „Helvetica“ (tai toks išpūstas dokumentinis filmas, kurį žino visi grafikos dizaineriai) balsas sako: „Kaip gydytojas kovoja su ligomis, taip dizaineris kovoja su bjaurumu.“ Tą patį galima pasakyti ir apie mados dizainerius, tik šį kartą mums įdomiau ne mados dizainerio kova su bjaurumu, o bjaurumai, tykantys kelyje į kovą su bjaurumu.
Su kokiais bjauriais dalykais susiduria dizaineris, kurdamas kolekciją iš 100 modelių? Kaip gimsta mados šou, kuris bus rodomas daugiau nei 12 tūkst. žiūrovų skirtoje arenoje? Kodėl rėmėjai „užknisa“?.. Sužinoję atsakymus į šiuos klausimus, pamatysime išvirkščiąją dizainerio (šiuo atveju – Roberto Kalinkino) pusę, kurios paprastai niekas nepamato arba net nenori matyti.
Tik statistika
Pradėkime nuo skaičių.
100 modelių kolekciją gimdo ir augina į mados šou:
1 dizaineris; 1 dizainerio žmona; 1 dizainerio partnerė;
2 konstruktorės; 4 siuvėjos; 4 siuvinėtojos;
2 batsiuviai; 1 odininkas; 1 reklamos agentūra ir „n“ jos darbuotojų;
6 fotografai; 100 modelių; 1 plaukų stilistas ir 20 jo asistentų;
10 grimuotojų ir 10 jų asistenčių; 20 renginio asistentų;
apie 130 draugų, padedančių pačiais įvairiausiais klausimais;
1 kvietimų vežiotojas.
Be to, prireikia:
3 km audinių; 44 siuvimo mašinų adatų (tiek sulūžo);
5 žirklių (jos visos atšipo); 40 kg karoliukų siuvinėti; 500 l dyzelino.
Neatsakyti laiškai ir kiti galvos skausmai
Jei jau perskaitėte statistiką viršuje, dabar galite pradėti spėlioti, kiek visa tai kainuoja… Kadangi Lietuvoje iš dangaus nelyja nei auksiniais siūlais, nei itališko audinio ritiniais, o vergių siuvėjų iš Kambodžos, dirbančių už 5 dolerius, irgi nėra, dizaineriui tenka ieškoti rėmėjų. Tačiau dauguma potencialių rėmėjų, atvirai šnekant, užknisa, bet ne todėl, kad nenori duoti pinigų ar ko nors kito mainais už reklamą, o todėl, kad paprasčiausiai tingi atsidaryti bei perskaityti elektroninius laiškus ir į juos atsakyti. „Sunku įkalbėti žmones duoti pinigų, bet įkalbėti, kad atsakytų į emailą, yra dar sudėtingiau!“ – liūdnai šypteli Robertas.
Žmogus, pasirinkęs mados dizainerio kelią, visada turi eiti tik į priekį ir jokiu būdu neiti į… užpakalį! Kad eitum į priekį, kiekvieną sezoną privalai sukurti naują pavasario-vasaros, rudens- žiemos, o jei dar lieka potencijos bei pinigų – dar ir tarpsezoninę kolekciją…
Jei tiek negali nuveikti, vadinasi, nesi tikras dizaineris. Tačiau, norėdamas įgyvendinti savo užmojus, visų pirma turi susirasti pulką padorių siuvėjų. Bet geros siuvėjos ant šaligatvių nesimėto, o net susiradus puikių, ištinka nauja krizė – visos jos turi savo asmeninį siuvimo braižą ir tokį pat drabužį pasiuva skirtingai, ir tai dizaineriui sukelia naujų galvos skausmų, nes kolekcija netenka vientisumo.
Be to, pats dizaineris kiekvieną kartą privalo tinkamai pasirinkti audinius, faktūras, furnitūras, užtrauktukus, siūlus, karoliukus ir visus kitus mažmožius, be kurių būtų neįmanoma užbaigti kolekcijos. Kad tai padarytum, turi turėti labai storą piniginę arba labai gilią kredito kortelę, arba paveldėti turtą, na, arba pasiimti iš banko paskolą…
Menininkas, kuris jau investavo į drabužius tiek, kad būtų galėjęs nusipirkti porą nelabai nuvažinėtų automobilių ir vieną kitą naują virtuvės komplektą, rodo savo išvirkščiąją pusę žodžių nevyniodamas į medžiagą: „Mes pateikėm „n“ šimtų pasiūlymų bendrovėms ir įmonėms dėl bendradarbiavimo, rėmimo, mainų, pagalbos įvairiais klausimais. Pradedant audiniais (juk jie brangūs, pati supranti, reikia iš kur nors jų gauti) ir baigiant pačiais smulkiausiais karoliukais, spygliukais, perlais ir t. t. Bet, pasirodo, kai kurie įmonių vadovai atostogauja tris mėnesius ir visoje įmonėje nėra nė vieno kompetentingo asmens, kuris galėtų priimti sprendimą ir pasakyti TAIP arba NE…“
Kryžiai ir perlai
Taigi, tai galima pavadinti ilgametražėmis vadovų atostogomis, o paprastą atsakymą „taip“ arba „ne“ beveik neįmanomu dalyku… Na, bet tai tik smulkmena, palyginti su tuo, kokią įtampą sukelia įmonių ir kai kurių bendradarbių nesugebėjimas laikytis gamybos terminų. Angliškas žodis „deadline“, tiesiogiai lietuviškai verčiamas kaip mirties linija, būtent tai ir reiškia, tačiau tai supranta ne visi. O juk tuomet, kai kas nors ko nors neatlieka laiku, dizaineris praranda dar vieną „gyvybę“ ir vis labiau artėja prie „game over“ ribos.
Kiekvieną dieną iki milžiniškos apimties mados šou lieka viena para mažiau, o Robertas tai vadina renginio organizavimo siaubais ir kalba apie sielos pardavimą velniui… Tai reiškia, kad nebelieka nieko švento: nei savaitgalio, nei normalaus valgiaraščio pilvui, nei padoraus asmeninio gyvenimo, o kokias nors atostogas draudžiama net sapnuoti. Kai drabužiai gatavi, ateina fotosesijų laikas. Tik tie, kas su šiais dalykais susiduria, žino, kiek laiko ir pastangų kainuoja viena fotosesija. O jeigu reikia net penkių?
„Tau susakiau viską tiesiai šviesiai apie išvirkščiąją arba, kitaip tariant, tamsiąją savo darbo pusę, bet nesiskundžiu niekuo, – juokiasi Robertas. – Viską darau savo rankomis, į kitų pagalbą nepretenduoju. Į pagyras, pripažinimą ar liaupses – taip pat. Lietuvoje visi taip mėgsta paverkti, kaip čia negerai. O nuoga tiesa tokia: bus tiek gerai, kiek pats pasidarysi. Tad pašniurkščiojimų laiką aš geriau investuoju į naujų drabužių siuvimą.“
Apie tai, kas laukia kulminacijos dieną – spalio 10 d. (ji Roberto darbo knygoje pažymėta ryškiausia spalva), mes dar nedrįstame garsiai galvoti, tačiau šį tą jau matėme, ir tai bus stipru, pradedant tikrais perlais, užaugintais Kinijoje, ir baigiant gėlėmis, kryžiais, Jėzumi ir Marija ir t. t.
Laukite ženklų gatvėse!