Aštuntą ryto susitikome su „Jaunojo dizainerio prizo’12“ konkurso mados dizaino kategorijos nugalėtoja Monika Klupšaite ir papildomo prizo laimėtoja Birute Simokaityte. Pasirodo, šios jaunos kūrėjos, ką tik pabaigusios mados dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje, darbo stygiaus nepatiria ir pokalbiui laiko randa sunkiai. Abi merginos yra draugės ir šiek tiek panašios – abi gaivios, veiklios ir blaiviai žvelgiančios į mados situaciją. Jų kolekcijos šiemet atstovaus Lietuvai 2012-ųjų pasaulio dizaino sostinėje Helsinkyje. Monika ir Birutė bus pristatomos stende Ateitis. Jos Suomijoje bus vienintelės mados srities atstovės iš mūsų šalies.
– Kaip jaučiatės pabaigusios mados dizaino specialybę Lietuvoje?
Monika: – Jaučiuosi labai gerai, nes negaliu skųstis dėl darbų kiekio. Jų buvo tiek paskutiniais mokslų metais, tiek dabar. Galbūt ne visiems taip sekasi, bet ne visi ir nori.
Birutė: – Pradėjome dirbti jau nuo pirmo kurso pabaigos, įsitraukdavome į projektus, padėdavome renginiuose. Suprantame, kad taip plečiamas pažįstamų ratas, o Lietuvoje tai ypač svarbu. Kuo anksčiau pasistatai tuos pamatus, tuo geriau jautiesi pabaigęs mokslus, nes išeini į bendruomenę, kai kiti išeina į gatvę.
– Pakalbėkime apie jūsų kolekcijas. Monika, negaliu nesušukti: „Kokie batai!“ Iš kur jie ir kodėl tiek dėmesio avalynei?
Monika: – Labai džiaugiuosi, kad pastebėjai batus. Jie sulaukia daug komplimentų ir dėmesio, o tai man yra didelis paglostymas. Aš, nors esu kostiumo kūrėja, vis dėlto linkstu prie aksesuarų, ypač avalynės. Antroje vietoje būtų rankinės, delninės ir taip toliau. Bet avalynė man yra kažkas tokio. Po antro kurso net vykau stažuoti į aksesuarų stovyklą Milane, nes Lietuvoje nėra kompetentingų dėstytojų aksesuarų klausimais.
– O kokia visa tavo kolekcijos „Paradoksas“ idėja?
Monika: – Viskas prasidėjo nuo atrasto objekto – Mėbijaus juostelės. Iš pradžių susipažinau su sunkiai matematiškai grindžiamais paradoksaliais objektais, kol galiausiai priėjau prie labai elementarių, kasdienių. Kad ir toks: kodėl gavę, ko labai norėjome, to nebenorime? Arba kodėl vanduo, kuris yra gyvybiškai svarbus, yra toks pigus, o deimantai, kurie nebūtini, labai brangūs? Paradoksalių reiškinių yra labai daug, man tai buvo inspiracija. Galvodama, kaip šią temą nagrinėti ir apgyvendinti drabužiuose, pasirinkau kelis aspektus. Vienas jų, pavyzdžiui, – audiniai: nutariau vietomis sukeisti palto, suknelės ir kostiumo audinius, apatines dalis kelti į viršutines ir panašiai. Dar vienas – konstrukcija: viename modelyje iš priekio matomi marškiniai, švarkas ir kelnės, o iš nugaros tai yra vientisas kombinezonas.
– Birute, tavo kolekcija vadinasi „Simbolis. PLAUKAI“. Kodėl nepakako pavadinimo „Plaukai“?
Birutė: – Nes šįkart plaukas tapo simboliu, kurį naudojau dekorui, o ne medžiaga. Pasitelkdama jį kūriau lietuviško identiteto išraišką drabužiuose. Iš pradžių buvo galvota kolekciją pavadinti tiesiog „Plaukai“, bet plaukai turi labai daug asociacijų žmonėms – ir gerų, ir blogų, o šįkart aš kūriau geras asociacijas.
– O kodėl tau įdomu lietuviškas identitetas?
– Kažkada teko gilintis į tai studijuojant. Be to, aš esu lietuvė, gimiau čia, užaugau, ketinu ir gyventi. Tiesiog tai mano prigimtis, o, kad ir kaip būtų, geriausiai išmanome tai, kas arti.
– Jūsų abiejų baigiamojo darbo vadovė – profesorė Jolanta Talaikytė. Kokią ryškiausią jos pamoką prisimenate?
Birutė: – Kad visada išliktume žmonėmis, bet kad gyvenimas yra piktas ir reikia būti drąsioms.
Monika: – Taip, man ji visada sakydavo: „Eik drąsiai ir nieko nebijok.“ Nes jei bijosi, tapsi neįdomus visuomenei.
– Prisimenate savo pirmąsias kolekcijas?
Birutė: – Labai juokingos – iš alaus kamštelių ir panašiai. Galima sakyti, kad man labai pasisekė, nes meno srity aš išsidūkau dar neįstojusi į Dailės akademiją.
Monika: – Mokykloje labiau dalyvavau technologijų olimpiadose, tekstilės ir aksesuarų konkursuose, todėl mano pirmąja kolekcija galima pavadinti jau akademijoje su bendrakursėmis sukurtą avangardinę kolekciją „Kosmik Plantaja“. Nors ji buvo tikrai skubotai, nekokybiškai padaryta, bet labai graži, vientisos nuotaikos ir su šarmu. Kuo daugiau turi žinių apie madą, tuo sunkiau pradėti, o tada mes, nesigilindamos į taisykles, padarėme palyginti tikrai gerai.
Birutė: – Dabar mes iš šios kolekcijos juokiamės, bet labai gerai, kad dalyvavome ir darėme. Reikia vis dėlto nuo pat pirmų dienų eiti, ir net kai sako „nedaryk“, sakyti „O aš noriu!“.
– Ar jau teko pajusti, kad mada yra ne tik menas, bet ir verslas?
Birutė: – Mada yra pats didžiausias verslas. Mes nesame menininkai, ir reikia palengva keisti požiūrį, nes Lietuvoje gal net kiek per daug dėmesio skiriama madai. Vienetiniai daiktai – gražu, bet išgyventi norintys mados pasaulio atstovai turi būti patys geriausi verslininkai, išmanyti visas komercines paslaptis.
Monika: – Drabužio ant sienos nepakabinsi, tai skirta dėvėti, o dėvėjimas susijęs su kaita, vartotojiškumu, todėl negali kurti labai ilgai ir pardavinėti labai brangiai. Ypač Lietuvoje, kur mada domisi daugiausia jauni žmonės. O jie randa kaip pigiai apsisukti.
– Kokia ateityje jums būtų idealiausia saviraiškos forma?
Birutė: – Šiuo metu tikslas vienas – tobulėti. Suradus kuo daugiau skirtingų projektų, užduočių, užsakymų ir juos įveikus, tobulėti.
Monika: – Taip, apie ateitį dar negalvojame, norisi dabar kuo labiau įlįsti į Lietuvos mados rinką ir vėliau dar kur nors pastudijuoti. Dairausi studijų užsienyje, susijusių su aksesuarais.
– Turite būdų, kaip pasisemti įkvėpimo?
Monika: – Viskas vyksta padrikai, mintys dažniausiai užklumpa nepasiruošus, kai rankoje nėra pieštuko. Bet stengiuosi užsirašyti visas idėjas – tai pagrindinis metodas.
Birutė: – Aš retai užsirašinėju, bet turbūt blogai darau, nes, jaučiu, pasimiršta genialiausi dalykai (juokiasi).
– Kurių mados kūrėjų veiklą sekate?
Birutė: – Iki dabar man moters idealas madoje ir ne tik – Coco Chanel. Dabar šie mados namai pakitę, bet pati asmenybė mane žavi jau nuo mokyklos: ji parodė, kaip viena gležna moteris gali pakeisti viską. Geras pavyzdys, kaip reikia siekti savo, bet gražiomis priemonėmis.
Monika: – Išskirčiau mados namus „Maison Martin Margiela“. Šio dizainerio minimalizmas, išgryninimas, švara ir eksperimentai man labai artimi.
– O kurios mados ikonos jums atrodo gražiai?
Monika: – Jų pilnas „The Sartorialist“ puslapis.
Birutė: – Už mados ikonų dažniausiai yra didžiulė komanda. Kad ir kokį asmenybė turi gerą skonį, tą skonį dažnai koreguoja komanda.
– Negaliu nepaklausti, kokios tendencijos numatomos rudens-žiemos sezonui?
Monika: – Kaip sakoma, į spintas grįžta tamsios spalvos (juokiasi). Nors galima pamatyti ir mano dievinamą chaki spalvą, baklažano, šaltą rožinę, pelenų.
Birutė: – Nereikia sekti tendencijų. Jei žmogus mėgsta klasiką, tegul ją ir renkasi. Puikiai pakanka sužaisti detalėmis. Ypač atėjus šaltajam sezonui. Svarbiausia, kad gerai atrodytum pats sau, ir tada, kai lyja lietus, džiaugtumeisi, kad lyja lietus.
– Kaip manote, ar dar gali madoje įvykti kas nors naujo?
Birutė: – Madoje niekada nėra nieko naujo, visada seni dalykai pritaikomi dabarčiai.
Monika: – Aš manau, kad ko nors naujo reikėtų Lietuvai – galbūt renginio, nes esame jau išsikvėpę.
Birutė: – Reikia renginių, į kuriuos eitų ne tik žymūs veidai, kurie su mada nelabai turi ką bendro, bet tokie, kurie domėtųsi jaunų dizainerių potencialu, – investuotojai, mados pirkėjai.
Monika: – Gal Roberto Kalinkino pristatymas „Siemens“ arenoje sudrebins mados pasaulį? Nes, jei neklystu, net gerbiamas Juozas Statkevičius ten nėra kolekcijos pristatęs. Tai, manau, čia galima laukti didelės staigmenos.
– Na ir pabaigai pafantazuokite: kaip vadintųsi jūsų mados namai?
Monika: – Tai – sudėtingiausias klausimas! Aš net kolekcijoms nenoriu galvoti pavadinimų, geriau „Be pavadinimo 1“, „Be pavadinimo 2“.
Birutė: – Monika, ką darysi, kai reiks vaikams vardus duoti? Vaikas 1, Vaikas 2?
Monika: – Čia jau būna pasirinkimo. Mados namai, kaip juokaudavome studijų metais, bus „Salonas pas Birutę“. Kalvarijų gatvėje (abi juokiasi).
Jolanta Talaikytė apie Moniką: „Monika yra santūri, minimalistė, tokia, sakyčiau, Calvino Kleino ar Jil Sander mados sekėja. Ji turi didžiulę jėgą jausti ribą tarp nieko ir labai daug, išgryninti mintį ir su minimum išgauti maximum. Manau, Monika laimėjo, nes sėkmę madoje lemia visuma, kontekstas, o Monika pasižymi ypatinga mados klausa. Ji parengė laiko ir temos dvasią atitinkančias fotosesijas, tinkamai pritaikė šukuosenas, išgirdo visus patarimus dėl detalių, dėmesingai sukūrė aksesuarus, batus išvis kūrė nuo kurpalio.“
Jolanta Talaikytė apie Birutę: „Birutė emocionali, pasižyminti džiaugsmingu jausmo natūralumu, bet kartu ji ypač darbšti ir kruopšti. Natūralumas, manau, bus leitmotyvas Birutės karjeroje. Kolekcijos simboliu plaukais ji domėjosi giliai, ir etnologiškai, ir tautosakos požiūriu. Jos emocinė pajauta matoma iš medžiagų bei pluoštų pasirinkimo, atidžiai išrinkti ir temos būseną atitikę modeliai. Birutės kolekcijos nuotrauka net tapo visos parodos „Skrydis. Nr. 7“ plakatu, nes joje atsispindėjo skrydžio elementas, mergaitiškos kasos tarsi virto angelo sparnais. Tai labai moteriška, švelni kolekcija.“
Herojų nuotrauka: Audriaus Solomino
M.Klupšaitės kolekciją fotografavo Andrius Solominas, modelis Veronika Brazinskytė, makiažas Gintarės Pliuskutės, plaukų stilius Monikos Klupšaitės.
B.Simokaitytės kolekciją fotografavo Kernius Pauliukonis, makiažas ir plaukų stilius Jelenos Liaudinienės, modeliai Kornelija ir Julija („CatWalk“)