Rašė Lina Žukauskaitė
Monikos Penkutės nuotr.
Aktorės Kristinos Švenčionytės valdos – „Apeirono“ teatro beribė[1] ir Klaipėdos jaunimo teatro kopėčios, nuo kurių ji skirtingomis intonacijomis taria vaidybinius post scriptum. Per erdvios sunkiasvorėms regalijoms, bet tinkamos nusimesti scenarijaus naštą.
– Sapnų viešbutis?
– Grybelių kaimo vyšnių sodas.
– Lėtumo gatvė?
– Traukinio bėgiai rūke (tarkuojant su Tarkovskiu, žinoma).
– Tinginystės ložė?
– Išsilydęs laikrodis.
– Tylos buduaras?
– Pauzė po fortissimo.
– Susiklausymo pavėsinė?
– Siekiamybė.
– Jausmų aksomas?
– Tylus mylimo žmogaus buvojimas ryte – kad nepažadintų.
– Akiračių balkonas?
– Sako, kad Kastaneda viską sukūrė neišeidamas iš bibliotekos.
– Kasdienybės skeptras?
– Būdama penkerių pamečiau skeptrą. Iš pradžių verkiau, o dabar be jo daug paprasčiau.
– Paslapčių biblioteka?
Raukšlėtas mano nuodėmklausys.
– Baldas sostas?
– Supamas prosenelės krėslas. Vaikystėje užmigdavau tik jame. Gal tame soste ir skeptrą palikau.
– Vienatvės vonia?
– Maloni, kai šalia Bendrystės upė.
– Vaizduotės vynas?
– Menandras sako: ,,Daug vyno – maža proto“. Aš sakau: daug vyno – maža logikos – daug vaizduotės.
– Vidinis dubleris?
– Mama. Tekstus žinau. Belieka pasirinkti, sekti scenarijų ar improvizuoti.
– Drąsos valdos?
– Mano Galos teritorija.
– Vandens pavidalas?
– Su krantu.
– Įtrūkęs rėmas?
– Negadina paveikslo.
– Žodis kulka?
– Kulka. Juokauju.
– Ilgesio indas?
– Fortepijonas.
– Nykumos dykra?
– Dykuma, kur liliputas melas neranda oazės.
– Atminties numeris?
– Kur mano raktai?!
– Atidumo nėrinys?
– Kalėdinė kojinė.
– Karališka rutina?
– Kava.
– Augalas antrininkas?
– Nežinau, bet norėčiau būti paparčio žiedas.
– Sakinys graviūra?
– ,,Only Lovers Left Alive“ (,,Išgyvena tik mylintys“) (Jim Jarmusch).