Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Lietuvą jau kurį laiką galima vadinti ne tik Marijos, bet ir festivalių žeme. Metalo, roko, popmuzikos, bardų, bliuzo, kantri, etnomuzikos, elektroninės muzikos – jeigu turit laiko, pinigų ir sveikatos (čia aš nebūtinai apie alkoholį – miego trūkumas irgi turi įtakos
darbingumui), galit kone kas savaitgalį linksmintis juose visą vasarą.
O jeigu visko, ką išvardijau, turit daugiau nei statistinis lietuvis, tada verta išmėginti ir festivalius užsienyje. Ir ne tik tuos, kurie vyksta panosėje (į „Positivus“ Latvijoje ir į „Open‘er“ Lenkijoje šiemet mielai nulėkčiau vien tik dėl Nicko Cave‘o!), bet ir tolimesniuose
Europos kampeliuose rengiamus. Kai kuriuose jų muzikos būna tiek daug ir tokios įvairios, kad vieno festivalio įspūdžių gali užtekti visai vasarai. Suprantama, į tokius kaip Roskildės (Danija) ar Glastonberio (Didžioji Britanija) patekti jau be šansų – bilietai į juos išperkami per kelias valandas, vos tik jie atsiranda prekyboje (čia labai tinka patarlė „Roges ruošk vasarą“), dabar jų ieškoti yra tas pats, kas adatos
šieno kupetoje.
Vis dėlto, jeigu mokate naudotis gūglu, tikrai rasite bilietų į ne tokius populiarius, bet visai neblogą line-up sugebėjusius parengti festivalius, kaip, pavyzdžiui, Budapešte visą savaitę vykstantis „Sziget“, kuriame šiemet pirmais smuikais grieš „Arctic Monkeys“,
„Gorillaz“, Lana del Rey, „Mumford & Sons“ ir Kendrickas Lamaras. Na, aš čia tik vieną kortą ištraukiau. Ir tokią labai jau mainstream.
Tačiau turiu pasiteisinimą: kaip ir pas mus, taip ir užsienyje festivalių tik daugėja, todėl geriau rinkis pats, mielas skaitytojau. Vieni jaučiasi gerai didžiuliame muzikos katile, kai norisi pasidalint į kelias dalis, kad viską suspėtum išgirsti. Kitiems patinka maži ir jaukūs
nišiniai festivaliai, kur groja vos keli kolektyvai, apie kuriuos mažai ką ir girdėjo, tačiau veiksmas vyksta kokioje nors ypatingai gražioje vietoje.
Žodžiu, čia jau prasideda skonio reikalai. Ir vis dėlto vieną patarimą kaip vyresnės kartos melomanė turiu: iš patirties sakau, kad neverta savęs spausti į kažkokius vieno stiliaus rėmus, nes ir gyvenimas nėra vien tik juodas ar baltas. Jeigu laikai save prisiekusiu metalistu,
nors kartą pamėgink paragauti elektronikos – juk negali žmogus vien tik cepelinais maitintis visą gyvenimą, kartais reikia ir kitokio maisto.
Kadangi perėjau prie maisto, tai čia irgi turiu patarimų.
Mes, lietuviai, labai mėgstame į festivalius jo prisivežti tiek, kad užtektų viso mikrorajono benamių gvardijai pamaitinti. Ir dažnai netinkamo, greitai sugendančio arba bent jau prekinę išvaizdą prarandančio. Taip elgiamės iš taupumo, nors, mano galva, šitoje vietoje nepritaupysi. O jeigu gerai paskaičiuosi, paaiškės, kad nesutaupei, o priešingai, išleidai daugiau prisipirkdamas kalną visokio š…, kurį dar nesibaigus festivaliui išmetei. Galų gale pinigais galima įvertinti ir laiką, kurį praleidai kurdamas kepsninę ir kepdamas šašlykus. Galbūt tuo metu galėjai patirti ekstazę klausydamasis muzikinio atradimo arba dalyvauti festivalio pasiūlytoje edukacinėje ar meninėje veikloje, kurios daugiau gyvenime neturėsi galimybės išmėginti. Mano pasiūlymas – iš festivalio pilnomis rieškučiomis semti viską, ką tik gali, – klausykis
muzikos, bendrauk, skanauk.
Na, apie alkoholį gal nekomentuosiu, bet ne todėl, kad bijau cenzūros. Gal dabar nustebinsiu net ir savo bičiulius, bet festivalių naujokų neraginsiu iš rankų nepaleisti alaus bokalo. Man asmeniškai visada liūdna matyti savo pajėgumų nesugebančius įvertinti lietuviškus beržus ir drebules, svyruojančius nuo pat labo ryto (kam ta kava, jeigu yra alaus), o vakare, kai prasideda svarbiausioji dalis, miegančius per
dieną pirčių temperatūrą pasiekusiose palapinėse. Va čia tai tikrai pinigų mėtymas į balą – juk prisigerti galima ir namuose. Na, bet kam nepasitaiko, kaip sakoma…
Sutinku, kad festivaliai yra gana brangus malonumas, net ir savi, lietuviški. Tad jeigu neuždirbat milijonų, verta apgalvoti savo vasaros pasirinkimus. Na, yra ir kitokių galimybių – dažnas festivalis ieško savanorių, kuriems už pagalbą atsilygina ne tik kvietimu į festivalį,
bet ir maistu. Dar galima įsidarbinti festivalyje alaus ar kavos pilstytoju. Žodžiu, jeigu labai norėsi, galimybių surasi. Ir patikėkit, net jeigu esate prisiekęs namisėda, festivalyje jums tikrai patiks. Na, nebent ir ten nuvykę sėdėsite vienas po medžiu ir lauksite, kol jus kas nors pralinksmins.
Apie kelis vasaros festivalius galite pasiskaityti šiame numeryje. Rekomendacijas parengėme kartu su jų organizatoriais. Sezonas tik prasideda, liepą festivalių temą pratęsime. O kol į juos neiškeliavot, rekomenduojame paskaitinėti žurnalą, kuris šį kartą labai muzikalus: Goda kalbėjosi su dainavimo įgūdžius nusprendusiu patobulinti aktoriumi ir laidų vedėju Dominyku Vaitiekūnu, Toma pasidomėjo, apie
ir kodėl dūzgia „Kamanių šilelis“, Jonas perklausė naujausius albumus. Ir tai, žinoma, ne viskas – dar turime interviu su estų menininke Liisa Kruusmägi, kuri liko apžavėta Kauno, režisieriaus Antano Obcarsko mintis apie spektaklį „Voicekas“, spektaklių ir knygų recenzijas, poeziją po Lietuvą nešiojusių aktorių įspūdžius. Žodžiu, gero skaitymo ir puikios vasaros jums, mielieji. Pasifestivalinam!
