Rašė Giedrė Steikūnaitė
Birželį Vilniuje ketvirtą kartą vyks „Baltic Pride“ ir su juo susiję įvairūs kiti renginiai (birželio 4–9 d.) Ir nors eitynės trunka pusdienį kas trejus metus – po Vilniaus eina Ryga ir Talinas – homofobija egzistuoja ir žiemą, ir vasarą. Kaip žinom, personal is political, bet kaipgi dorotis su ta kasdiene, tarsi nekalta homofobija, kurios kontekste palaimingai veši politinė sisteminė diskriminacija? Pokalbis su Jūrate Juškaite, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadove ir portalo manoteises.lt redaktore.
Maištas!
„Jaunoji karta palaikymą LGBT teisėms šiandien priima kaip savo identiteto dalį ir, man atrodo, kaip pasipriešinimą, kartų karą. Tai tarsi sukilimo būdas prieš tėvus, senelius, gimines – prieš tuos, prieš kuriuos paaugliams ir jaunimui dabar reikia sukilti. Pati gal ir nepriklausydama LGBT bendruomenei gali tėkšti prie Velykų stalo: „Aš esu už lygias teises!“ Tada tavo močiutė nuryja tą kotletą ir galvoja, kur ritasi pasaulis. LGBT tapo patogia maišto forma. Tačiau, žinoma, kalbame ne apie visą jaunimą, o daugiau apie miestiečius, augusius tam tikroje aplinkoje, linkusius į progresyvą. Kita vertus, turbūt tiems, kurie yra homo*, nėra taip paprasta taškytis frazėmis ir erzinti giminaičius, tapatinantis su millennials ar Z kartos atstovais.
Tad tai maišto būdas, bet nemanau, kad jame visai nėra turinio. Galbūt žmogus ne visai supranta, kaip veikia heteronormatyvumas, ta įsisenėjusi kultūrinė klišė, kad esą visi yra hetero*, tad kokybės jo veiksmuose gali ir pritrūkti. Bet negali tikėtis, kad žmogus iškart supras visas struktūras. Tai mąstymo procesas, mokymasis, ir apie tai reikia kalbėtis. Kultūrinė aplinka, sluoksnis yra tokie, kokie yra, tad negali iš niekur nieko reikalauti: čia man homofobinių nesąmonių nemėtykit!“
Koks mano laipsnis homofobijos skalėje?
„Galima teigti griežtai: tu arba esi homofobas, arba ne. Tačiau tai supaprastintas požiūris, nes yra žmonių, kurie augo heteronormatyvioje aplinkoje ir tiesiog nesusimąsto, nes tai jų neliečia, jie neturi tokių problemų, jiems nereikia galvoti iš tokios perspektyvos. Gal dėl to, pavyzdžiui, studijų draugės į gimtadienio šventę nebūtinai pakviesdavo mano partnerę, nesuprato, kad tai svarbu. Nemanau, kad tokie žmonės piktybiški – jie tiesiog gyvena savame pasaulyje ir ne iki galo supranta kitų situaciją.
Tačiau yra ir aktyvių piktuolių homofobų. Apie juos galvojant man kyla dvigubas jausmas. Viena vertus, atrodo, kad kai kuriems jų LGBT kažką viduje kabina: gal patys turi panašių jausmų ar patirčių ir nežino, ką su jais daryti, bando nuo savęs nustumti. O galbūt kažkas yra atsitikę, gal koks nors LGBT bendruomenės žmogus netinkamai pasielgė. Dar kitais atvejais smarkiai viešai reiškiama homofobija tampa identiteto dalimi: žmonės, ypač jauni, ieško savęs, užsikabina už kokios radikalios dešinės grupuotės ir taip išeina, kad, nors anksčiau man LGBT vienodai švietė, staiga tai tapo esminiu politiniu klausimu ir man reikia varyti Gedimino prospektu per nacių eitynes, nes taip pasijusiu savo naujai atrastos bendruomenės dalimi.
Be to, negalime nuneigti ir kartų skirtumų. Sovietmečiu Baudžiamajame kodekse vyrams buvo numatyta bausmė už homoseksualius santykius. Moterys buvo guldomos į psichiatrijos ligonines – jų seksualumas nelaikomas svarbiu, tad persekiojimas buvo mažesnis. Tačiau niekas nėra suskaičiavęs, kiek tokių bylų buvo, daug kas priklausė nuo vietinio konteksto. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai buvo būdas gąsdinti žmones. Ateina KGB agentas ir sako: „Tu teiksi man informaciją apie savo darbovietę arba visi sužinos, kad esi gėjus, o gal ir sėsi kaliūzėn pagal šitą straipsnį.“ Kadangi LGBT buvo didžiulė gėda ir stigma, tai tu nori nenori tampi KGB agentu. Skirtingi laikotarpiai atneša skirtingus požiūrius. Neteigiu, kad kiekvienas yra laikmečio auka, tačiau esame savo laikmečio produktai, ir tai lemia mūsų požiūrius.“
Yra toks dalykas kaip heteronormatyvumas…
„Heteronormatyvumas – tai pasaulėvaizdis, kai tu žiūri į pasaulį ir tau atrodo, kad visi jame yra hetero*, kad tai natūralu ir kitaip nebūna. O jei būna, tai tik mažytė nereikšminga visuomenės dalis. Iš to seka ir draugės draugės nepakvietimas į gimtadienį…
Radikalesnis pavyzdys: viena mano draugė, su kuria jau pakankamai ilgai bendravome, žinojo, kad nesu hetero*. Kartą kalbame ir ji sako, kad tikru seksu laiko tik penetraciją, t.y. penio ir vaginos kontaktą. Pasakė tai nuoširdžiai, paprastai ir nemąstydama. Tąkart patylėjau, bet supratau, kad jai nekilo nei mintis, nei diskomfortas, nei žaibas galvoje: „O blyn, gal čia ne visai teisingai pasakiau!“ Tai standartinis pavyzdys, kai tu visiškai ramiai visiems pritaikai tai, kas priimtina tau, ir gyveni nesuvokdamas, kad pasaulis yra gerokai įvairesnis, nei tu manai.“
… Ir yra heteronormatyvi privilegija
„Kadangi absoliuti dauguma dalykų pasaulyje veikia pagal heteronormatyvinį įsivaizdavimą, daugeliu atvejų hetero* žmonės gali gauti paslaugas ir gyventi nesuvokdami, kad kiti to neturi dėl savo seksualinės orientacijos. Kad ir ta pati partnerystė ar santuoka. Ne visi skuba santykius įteisinti, ir tai suprantama, bet jei tu labai nori tą padaryti arba praktinės aplinkybės to reikalauja, tu negali, tau neleidžia. Arba kasdienis pavyzdys: kirpykloje valandą klausaisi apie jos šunį, vyrą, vaiką ir savaitgalius gamtoje su vyru, vaiku bei šuniu. Tai ir yra heteronormatyvi privilegija: niekas tavęs nekvestionuoja, visi priima kaip normalų, legitiminį gyvenimo būdą, tau nereikia aiškintis, teisintis ar slapstytis.
Sakai, o tai kas čia blogai? Tai, kad žmonės gyvena savo gyvenimą, nėra blogai. Klausimas, kaip tu tai suvoki ir apie tai kalbi. Analogija: va, yra laiptai. Sveiki žmonės jais gali užlipti. Savaime laiptai nėra blogai – jie leidžia patekti iš vienos vietos į kitą. Bet jei jie pritaikyti tik kojomis galintiems vaikščioti žmonėms, nuo to jie tampa ne blogi, o siauri – tinkantys tik kažkam, ne visiems. Padarius nuovažą šalia laiptų arba juos pašalinus, leidus judėti be kliūties, nuo to juk niekas nenukentės.“
Jonai, ar jau turi merginą? Marija, kur tavo vaikinas?
„Klasikinis pavyzdys! Susipažinus su naujais žmonėmis, kalbėdama apie antrą pusę, galimą partnerį, žmoną ar dar kažką, visada stengiuosi išvengti lyties įvardijimo net ir nepaisant to, kiek stereotipiškai heteroseksualus man tas žmogus atrodo. Lietuvių kalboje tai kiek sudėtinga, bet aš visad plaukioju aplinkui tam, kad žmogus pats įvardytų. Taip parodau ir aplink save kuriu kultūrą, kad kiekvieno žmogaus heteroseksualumas nėra savaime suprantama. Juo labiau kad dažnai užsirauni ant žmonių, kurie atrodo hetero*, bet tokie nėra. Tavo neapgalvotos prielaidos žmogų gali stipriai atmušti ir tave jis laikys eiliniu kartotoju, koks heteroseksualus yra pasaulis ir kaip jame tu jam nematai vietos.“
Paminiu, kad jis gėjus, nors mano pasakojimui tai jokios įtakos neturi
„LGBT bendruomenėje įvardijimas, kad konkretus asmuo yra LGBT, veikia kaip savęs patvirtinimas, t.y. kad LGBT žmonių yra ir daugiau. Kodėl tai daro heteroseksualūs žmonės, nežinau. Spėju, kad jiems arba keista, arba galbūt jie nori parodyti, kad atpažįsta, jog jiems tai yra OK. Jei tai daroma nepiktybiškai.“
Kiek juokingi homofobiniai juokeliai
Kasdieniais homofobiniais juokeliais pabrėžiama, kad jų veikėjai yra „kitokie“, „ne kaip mes“. Kad jie yra kiti. Kita vertus, yra žodyno trūkumas ir kalbėjimo apie tai patirties stoka. Nesame itin emociškai išprusę, visko nemokame, tai kaip pasakyti, kad aš suprantu, kad jis yra gėjus ir man tai nieko tokio? Kaip tai įvardyti? Pati save kartais pagaunu, ypač kalbant su vyresnės kartos žmonėmis: pasakau kažką iš oro, ant ribos. Paskui galvoju: kodėl? Su tėvais diskutavome apie vieną viešumoje žinomą kunigą. Sakau: „Bet jis gėjakų klube irgi mėgsta pasitrainioti!“ Kodėl negalėjau tiesiog pasakyti, kad jis yra gėjus ir tai yra OK, bet man nepatinka, kad dieną jis yra vienas asmuo, o vakare jau visai kitas. Neišėjo. Reikėjo numesti pusiau homofobinį juokelį, beveik pasityčioti… Taip paprasčiau.
Žodyno labai trūksta. Nėra tradicijos, kaip apie tai kalbėti, nemokame. Atostogaudamos Kipre su savo partnere, susipažinome su vyresnio amžiaus anglų pora. Jie mūsų pradėjo klausinėti individualiai: ar tu susituokusi? Įkvėpiau ir atsakiau, kad mes dviese esame pora. Jie buvo hetero* ir įsivaizdavo, kad visas pasaulis toks, bet kai paaiškėjo, kad taip nėra, jie neieškojo žodžių, jiems nebuvo sunku reaguoti. Ypač įdomiai neatsakė, bet jie turi kultūrinius štampus, tam tikrus žodžių junginius, kuriais ir pasinaudojo. Problema buvo išspręsta.“
Bet juk žodžio „homofobas“ homofobai kratosi
„Jis sudarytas iš graikų kalbos žodžio „homo“, reiškiančio „tas pats“, ir „fobija“. O baimė juk labai stiprus žodis. Na, ir kas nori prisipažinti, kad turi fobijų? Jei bijai vorų, kažkaip pasisakai, bet tai nelaikoma stiprybe. Turėti fobiją, ypač kažkokių žmonių fobiją, nėra laikoma vertybe.
Bet kartais mąstau: žmogau, tu rašai homofobinį šūdą. Tai kodėl, užuot mykęs: „Aš ne homofobas, bet…“, tiesiai šviesiai nepasakai: „Taip, aš homofobas ir štai ką aš manau“? Turbūt suveikia žodžio „fobija“ baimė, bet man tai keista. Jei būčiau homofobė, taip ir sakyčiau: aš homofobė, darykit ką norit. Visiškai tai prisiimčiau. Tad įžvelgiu atsakomybės vengimą, o kartu tai galima laikyti strategija, bandymu sumenkinti pačią homofobiją arba nesupratimu, kad tai, ką tu sakai, žeidžia ir riboja kitų žmonių teises. Standartinis sakinys „Aš ne homofobas, bet nemanau, kad vaikai turėtų augti tos pačios lyties šeimose“ rodo, kad tu nesupranti, jog tam tikrai žmonių grupei tu neigi teisę į šeimą. Sumenkini ir manai, kad tokie dalykai neegzistuoja. O ką darysi, kad jau yra? Kur tau dėtis šiam pasaulėly, jei tos pačios lyties šeimų jau yra?
O galbūt žmogus nenori prisipažinti, kad kažko nemėgsta, ir aiškiai reflektuoti: man šita žmonių grupė nepatinka. Bet pripažinimas, kad turiu dėl to problemų, yra pirmasis žingsnis į sąmoningesnį buvimą. Sugebėjimas įvardyti pačiam sau yra svarbiausia: kodėl man tai trukdo, kodėl man atrodo, kad jie nori daugiau teisių nei visi kiti, ką aš tuo bandau pasakyti ir kiek čia yra racionalaus argumento, o kiek mano paties velniaižin iš kur ateinančių emocijų.“
Kuo čia dėtas seksas
„Žinoma, seksualinis malonumas čia daug kuo dėtas!
Bet kalbant apie seksą apskritai, neskiriant seksualinės orientacijos – augame visuomenėje, kuri seksą legitimizuoja tam tikromis aplinkybėmis. Istoriškai seksas buvo tik giminei pratęsti ir tai buvo toks purvinas dalykas, ypač viduramžiais, kurį galėjo pateisinti tik vaiko gimimas. Mūsų laikais jau kalbame ir apie seksualinį malonumą, bet tas kalbėjimas neoficialus. Mokykloje tau niekas neaiškina, kaip patirti seksualinį malonumą. Atsiverti biologijos knygas ir matai, kad ten apie seksą kalbama tik per reprodukcinį naratyvą. Apie seksualinį malonumą kažkur kažką nugirsti, bet jis toks pusiau leistinas, pusiau ne, susirankiojamas iš nuotrupų. Tokiame beveik gėdos santykyje išmoksti priimti heteroseksualų seksą kaip normą ir bandai su tuo susitaikyti, o jei susiduri su kitu variantu, galvoje pradeda šokinėti saugikliai.
Galbūt apskritai žmonėms sekso vaizdinius per sunku pakelti, o jei jie santykį tarp dviejų tos pačios lyties žmonių suveda tik į seksą, tada jiems sunku tai priimti.“
Kada ir ar visada duoti akirtį homofobijai
„Kai man buvo 21-i ar 22-eji, viskas buvo konfliktai. Kaip atsakyti į homofobinius pasisakymus? Tiesiog varai, kali atgal ir tikiesi, kad nuo to kalimo žmogus pasikeis. Bet tai neveikia.
Pats efektyviausias būdas yra pačiam gerai jaustis su idėja, kad lytinės orientacijos prasme žmonės yra labai įvairūs, ir neleisti tose aplinkose, kuriose esi, vešėti heteronormatyvumui. Kažkas mėto homofobiškus juokelius? Nebūtina pulti įrodinėti, kad LGBT bendruomenė diskriminuojama ir kaip jiems sunku gyventi. Užtenka pasakyti: man tai nejuokinga. Paprasčiausiai įvardyti savo jausmą ir būseną, nebūtinai atakuoti kitą žmogų. Kaip mokyklose kovojama su patyčiomis? Esminis principas yra: aplinka neturi tam pritarti, joje turi būti įtrūkių, kurie sakytų: „Aš tam nepritariu“. Tai nereiškia, kad griebi žmogų ir bandai iš jo išpurtyti homofobiją. Žmonės yra skirtinguose gyvenimo perioduose. Gal šiuo metu jis prisijungęs prie far-right ir homofobija jam yra identiteto dalis, tad tu tikrai nieko neišpurtysi. Paprastai įvardijus, kad man nepatinka homofobiniai pasakymai, tu padarysi maksimaliai tiek, kiek gali, ir paskui nesijausi kaltas, kad tylėjai. O ten, kur vyksta debatai arba kai matai, kad žmonės labiau sugeba priimti argumentus, tada diskutuoji. Tai aplinkos klausimas, kai jauti, kad gali save labiau išreikšti, pasakyti savo nuomonę ir paieškoti argumentų.
Ir dar. Kai prie švenčių stalo mama pasakoja, kad viena pusseserė susirado vaikiną, kita – irgi, o pusbrolis jau tuokiasi, kodėl gi nesuardžius tos heteroidilės ir visiems nepranešus, kad tavo draugė irgi pagaliau susirado draugę. Susituokti jos negali, bet, regis, labai neblogai draugauja. Tai ne provokacija, o istorijos papasakojimas ir kartu heteronormos monolito griovimas. Bet tai kainuoja drąsos ir reikia atsakingai įsivertinti, ar tuo metu esi emociškai pajėgus. Jei pats sergi depresija, tikrai neverta kaltis su visais aplinkui.
Iš kitos pusės, atvirai kalbėdami kuriame nuoširdesnį santykį su žmonėmis. Apsitrankome šonais, bet tie šonai potencialiai kartu trankosi ir kitose srityse, nes paprastai seksualinė tapatybė nėra vienintelis aspektas. Tokia gyvenimo realybė: santykiuose su aplinkiniais norime išlikti patys savimi, kiek įmanoma, tad save irgi saugome. Gal man neįdomu aptarinėti pusbrolio vestuves. Jei jau taip atsitiko, kad esame prie bendro pietų stalo, tai kiti turėtų gerbti tavo norą kažką kitoniškesnio pasakyti. Tai yra teisė ir žmonės turėtų jos labai aiškiai reikalauti. Galvoji, „patylėsiu, kad nuotaikos negadinčiau“? Priklauso, kaip bendrauji. Jei rėksi, pulsi, atakuosi – be abejo, nuotaiką sugadinsi. Bet jei ramiai sakai, kad mąstai taip, o kažkam tai gadina nuotaiką – tuomet problema yra kiti asmenys. Kiekvienas žmogus turi turėti erdvę pasisakyti už lygybę: mandagiai, bet tvirtai.“
Antihomofobiniai patarimai
Pirma. Nedaryti prielaidos, kad kitas žmogus būtinai turi kitos lytinės tapatybės partnerį.
Antra. Nemėtyti bajeriukų apie pedikus ir pan. Tokie žodeliai kartais vartojami pačiose LGBT bendruomenėse kaip įgalinantys, bet jei tu nesi tos bendruomenės dalis, turi atsiklausti, ar gali tą sakyti, nes gali nuskambėti labai įžeidžiai.
Trečia. Jeigu nežinai – patylėk. Neskleisk gandų. Jei tau koks žmogus rūpi, nueik ir paklausk, nespėliok. Juk žmonės skirtingai išreiškia savo potraukį, susidomėjimą ar nesidomėjimą kitu.
Ketvirta. Jei tavo homoseksuali ar biseksuali draugė išsiskyrė su savo mergina, nesakyk: „Gal dabar jau laikas ieškotis vaikino…“ O kai žmogus pasisako, kad yra ne hetero*, nesiūlyk jam nueiti pas psichologą pasigydyti – nebent profesionalaus palaikymo ar pagalbos susivokti savo situacijoje.
Penkta. Jei tau žiauriai sunku priimti, kad kito žmogaus partneris yra tos pačios lyties – pabandyk įsivaizduoti, kad tai kitos lyties žmogus. Kaip su juo elgtumeisi? Pabandyk elgtis taip pat, kad nesijaustų skirtumo.
Šešta. Tavo geras draugas turi tos pačios lyties partnerį, o tu nesupranti, kaip jis jaučiasi? Gali mandagiai paklausti, bet kitas puikus būdas yra tiesiog paskaityti, pasidomėti. Tavo draugas neprivalo teisintis, tavęs atversti ar įtikinti, atsakyti į visus tau kylančius klausimus, išsklaidyti tavo abejones – ne, tai yra ir tavo darbas.
Galimi atsakymų variantai
Kai išgirsti ką nors panašaus, gali pasinaudoti šiais crowd-source atsakymais:
XXX
– Gėjai yra nenormalu.
– Na, žinai. Istoriniai šaltiniai rodo, kad tos pačios lyties asmenų santykiai įvairiose bendruomenėse visame pasaulyje egzistuoja tūkstantmečius. Be to, homoseksualumas įprastas ir tarp kitų gyvūnų. Žmonija daug įvairesnė, nei tau atrodo.
XXX
– Biblijoje parašyta, kad būti gėjumi yra nuodėmė.
– Pirmiausia, tikėjimas moko mylėti visus žmones vienodai. To neneik. Antra, Bibliją vertėtų priimti kaip prieš porą tūkstančių metų parašytą ir vėliau daugkart perrašytą literatūrą, o ne absoliučią nekvestionuojamą tiesą. Beje, o ką tu manai apie daugybę kitų šioje knygoje nurodomų įsakymų – pavyzdžiui, neliesk moters menstruacijų metu, nukirsk vagiui ranką, vesk savo mirusio brolio našlę? Ar ir jais reikia aklai sekti?
XXX
– Bet pagalvokite apie vaikus! Koks pavojus jiems!
– Didžioji dauguma pedofilų, nepaisant jų aukų lyties, yra heteroseksualūs vyrai. Jei kalbame apie homoseksualiose šeimose augančius vaikus, tai tyrimai rodo, kad tokie vaikai niekuo nesiskiria nuo heteroseksualių šeimų vaikų, nebent tuo, kad jie dažniau būna platesnių pažiūrų, atviresni ir laisvesni. Be to, LGBT žmonės sąmoningai priima sprendimą tapti tėvais, priešingai nei heteroseksualai, kuriems nėštumas, būna, nutinka „netyčia“, tad jie yra atsakingai apsvarstę prisiimamą atsakomybę.
XXX
– Labas. Tu ištekėjusi / susituokęs?
– Na, situacija sudėtinga. Dėl seksistinio, homofobiško patriarchato susituokti galiu tik 28-iose iš 193 šalių ir Lietuva nėra viena jų.
XXX
– Labas. Ar planuoji turėti vaikų?
– Prašau, patikslink: biologiškai, įsivaikinti ar dirbtinio apvaisinimo būdu?
XXX
– Man dzin, kad tu gėjus, bet tik nebandyk su manimi flirtuoti.
– Oho, koks vis dėlto trapus tavo heteroseksualumas!
Susitiksime „Baltic Pride“.