Rašė Simona Žemaitytė (Londonas)
Su Juste Kostikovaite susitikome Rytų Londone, „Whitechapel“ galerijoje. LR kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje pakvietė mane prisijungti prie besibaigiančio pokalbio su šios galerijos kuratore ir meno kritike Emily Butler. Kalbantis skambėjo lietuviškos pavardės. „Su kolegomis juokais tai vadinu gundymo menu, – po pokalbio šypsosi Justė. – Gal susidomės pasakojimais, įtrauks daugiau lietuvių menininkų į programą.“ Vėliau su Juste susisiekiu jau prasidėjus Venecijos bienalei, iš kurios ji mums pateikia savo fotoreportažą.
Reivas ir lazeriai
Justė LR kultūros atašė pareigas eina jau trečius metus. Kad keliai nuves į Londoną, kadaise ir pati nebūtų patikėjusi. Jos meilė kultūrai prasidėjo dar paauglystėje, nuo muzikinio maišto. Prisimena: 1996–1997-aisiais – lazeriai, dūmai, instaliacijos Vilniaus „Kably“… „Pankai man sakydavo: tu nei reiverė, nei reperė, nei pankė – apsispręsk“, – juokiasi prisiminusi anuos laikus. Ir nors reiveriai Justę taip pat kritikavo dėl ne pilnos amunicijos, domėjimasis šia kultūra tik stiprėjo. Ji tapo DJ Sagos fanklubo „Dūžiai“ nare, klausė „Radiocentro“ laidų „Miksas“, kurias įsirašydavo į kasetes, o įrašais keisdavosi su draugais. Paauglystėje jos muzika buvo triphopas ir drum&bass. Važinėdavo ir į Kauną, „RyRalio“ vakarėlius, kur nuotaikos buvo kiek pankiškesnės: grodavo Šarūnas Karalius, Povilas Pauplys ir kiti. „Tada nežinojau, ko tiksliai noriu iš gyvenimo, ką noriu veikti, tad, kaip ir šimtai kitų, įstojau į teisę ir verslo vadybą“, – apie karjeros pradžią pasakoja Justė. Dar besimokydama ji pradėjo dirbti verslo įmonėje. Tačiau, užuot pardavinėjusi internetines svetaines, pusę darbo dienos praleisdavo diskutuodama kultūros forume ore.lt. „Dažniausiai kaldavausi su kokiu nors anonimu“, – juokiasi prisiminusi. Vėliau po slapyvardžiu Ėtsuj šiai svetainei ji rašė apžvalgas, rengė interviu.
Iš Berlyno – į Londoną
2009-aisiais iš Vilniaus ji persikėlė į Berlyną: „Ištiko asmeninė krizė: 2008 m. rudenį grįžau po užburiančios kelionės po Pietryčių Aziją, nutrūko santykiai, negavau darbo, kurio norėjau, pasaulį krėtė finansinės krizės padariniai.“ Per tą pauzę suprato, kad laikas bent kuriam laikui palikti Vilnių. Berlynas skambėjo viliojančiai, kaip koks išsvajotas pabėgimas. O dar buvo pakviesta stažuotis organizacijoje European Network of Cultural Centres (ENCC). Berlyne Justė susipažino ne tik su vizualiojo meno, bet ir performanso scena, pažino vis daugiau ir daugiau menininkų, erdvių. „Šis miestas – ideali vieta susižavėti menu, nes ten visko tiek daug! Berlyne matytas menas man pasirodė labai prasmingas ir aktualus, atliepiantis šiuolaikinio gyvenimo paradoksus“, – sako Justė. Ten praleidusi dvejus metus suprato norinti dirbti kuratore, mokytis toliau. „Nebuvau baigusi meno istorijos. Jaučiau, kad noriu sužinoti daugiau meno kalbos kodų. Buvau savamokslė kultūros vadybininkė. Dirbau su menininkų rezidencija „GloagauAIR“, bandžiau kuruoti parodas su menininkais Channa Horwitz, Žilvinu Landsbergu, Julija Goyd, Linardu Kullessu ir kitais. Norėjau giliau pažinti ir suvokti kritinę meno pusę, tos kritinės jėgos potencialą ir įtampas“, – savo pasirinkimą aiškina Justė. Įstojusi į Karališkąjį menų koledžą ji persikėlė į Londoną. Ir, galima sakyti, jo niekada nebepaliko.
Menas – kaip kritika
Tad kas šiuolaikinis menas Justei yra šiandien – po Vilniaus reivo, Berlyno performansų ir neišsemiamos Londono patirties? „Manau, tai kritinė „vizualinė“ praktika“, – nedvejoja Justė ir pabrėžia, kad žodis „vizualinė“ turėtų būti rašomas kabutėse. Ji sako visada prisimenanti Anne Imhof pasirodymą, 2017-ųjų Venecijos bienalėje pelniusį „Auksinį liūtą“. Nors vizualiojo ir gyvo meno produkcijų ciklai (ir įkainiai) labai skirtingi, tačiau vis vien tai kritinė meno praktika. Performansas, skirtingai nei vizualusis menas, publikai leidžia visiškai pabėgti nuo realybės, paskęsti patyriminėse žinių perdavimo erdvėse. Tos erdvės kuriamos čia ir dabar, tarsi stebint patį gyvenimą. Labai įdomu ir paradoksalu, kad pati A.Imhof savo darbus vadina tapyba. Ta tapyba vyksta žmonių kūnais: jie juda tarsi atgijusios legendos per brutalias mados pasaulio vizualizacijas. Menininkės mergina Eliza Douglas yra „Balenciaga“ mados namų veidas. Mados estetika čia susijungia su konceptualiuoju šokiu ir tampa savotiška, „tęstine“ tapyba.
Šiandien LR kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje vizija – toliau tęsti savo pirmtakių įdirbį, ypač scenos menų ir vizualiojo meno srityje. Vystyti programas, kurios turėtų ilgalaikį efektą, kurti nišas jauniems Lietuvos menininkams, sąlygas kultūriniams mainams, įkvėpti kūrėjus, kuratorius ir institucijas bendradarbiauti. Čia Justė prisimena ir su menininku Robertu Narkumi pradėtą projektą „Vizionierius“, kuriame kvietė dalyvauti menininkus, verslo įstaigas ir mokslo inovacijų centrus. Tokie įvairias disciplinas jungiantys mainai ne tik išplečia meno socialinės reikšmės lauką, bet ir leidžia abiem pusėms keistis žiniomis ir įgūdžiais.
„No harm done“
Kultūros atašė darbas – nesibaigianti galimybė mokytis, susipažinti su kūrėjais, kuratoriais, kultūros veikėjais ir net… kurti. Justė su jauduliu prisimena susitikimus su Petru Geniušu, Mirga Gražinyte-Tyla, Janina Sabaliauskaite ir su nesuskaičiuojama daugybe kitų talentų: „Man jie visi – herojai, kupini beprotybės verto užsidegimo ir profesionalumo.“ Pradėjusi eiti pareigas Justė daug dėmesio skyrė Lietuvos kultūros sklaidos problematikai. Buvo įsteigtas ir standartizuotas Lietuvos kultūros naujienlaiškis, Didžiosios Britanijos ambasadoje įkurta galerija – vitrina, kurioje vykusioje pirmojoje parodoje buvo atkreiptas dėmesys į Jono Meko poezijos, sapnų ir avangardinio kino istorijų knygas. „Pastebėjau, kad ambasadoje yra langas, žvelgiantis į gatvę, pro kurį, pakeliui į Chelsea meno ir dizaino koledžą ir Teito Britanijos muziejų, praeina daugybė žmonių. Taip atsirado J.Meko vitrina, o joje – kūrėjo knygos“, – pasakoja Justė. Praėjusiais metais pats Jonas lankėsi Londone. Knygų mugėje buvo pristatyta naujausia jo knyga, vyko filmų peržiūros, susitikimai. Ambasadoje tuomet ji surengė „mažytį renginį“, kurio metu pasaulinio garso menininkas skaitė savo poeziją (viso vizito metu Jonas propagavo „mažus meno kūrinius“ ir kritikavo meno pasaulio sužvaigždėjimą). Nenuostabu, kad didžiausias jo komplimentas vitrinai buvo: „No harm done.“ Šiuo metu lango galerijoje – meninių knygų projektas „No Routine“.
Londono tiltai ir Venecijos kanalai
Londonas – vienas iš pasaulio kultūros centrų, ypač šiuolaikinio meno srityje. Lietuvos kultūros ryšys su Didžiąja Britanija, pasak Justės, – itin stiprus. Čia studijavo ir vis dar studijuoja daug menininkų, Lietuvą garsinančių pasauliniu mastu. Tarp jų – Gintarė Minelgaitė iš „Dr. GoraParasit“, Eglė Jauncems, daugybė grafikos dizainerių. Ne išimtis – ir kompozitorė Lina Lapelytė, Londone praleidusi beveik dešimtmetį, o šiemet su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte 58-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvai pelniusi „Auksinį liūtą“.
Pasak kultūros atašė, per 11-ka dalyvavimo Venecijos meno bienalėje metų unikalios meno scenos ir kūrėjų dėka Lietuva pelnė keturis „Specialiuosius paminėjimus“ ir vieną „Auksinį liūtą“: „Jeigu neklystu, statistiškai Lietuva yra daugiausiai Venecijos meno bienalės pagyrimų/paminėjimų ir apdovanojimų gavusi šalis pasaulyje. Dar be galo svarbu paminėti, kad pirmą kartą Lietuvos kūrėjams atstovauja vien tik moterys. Pagrindinis Venecijos bienalės įvertinimas – „Auksinis liūtas“ – yra didžiulis pasiekimas bei Lietuvos menininkių tarptautinis pripažinimas. Lietuvos meno laukas per dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai, ir, kaip pažymi kuratorius Adomas Narkevičius, turime labai daug stiprių ir ambicingų moterų menininkių, sėkmingai veikiančių tarptautinėje scenoje.“