Rašė Lina Simutytė
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šį kartą kalbuosi su poetu, rašytoju, reperiu BEETA, taip pat aukštalipiu Ernestu Noreika. 2019 m. išleistas trečiasis jo poezijos rinkinys „Apollo“ vasarį buvo pristatytas Vilniuje. Vilkėdamas sidabru žaižaruojantį kosmonauto kostiumą, Ernestas čia atvyko iš Pravieniškių – kaip pats įvardija, žymėdamas savotišką ribą tarp dviejų pasaulių – geležinių erškėčių miesto.
Kalbėjomės Lietuvoje baigiantis antrajai karantino savaitei, kai vieni džiaugėsi, kad dabar daugiau laiko galės skirti savo veikloms, kiti nerimavo dėl didėjančios socialinės atskirties, sakydami, kad vienatvė kenkia sveikatai kaip ir rūkymas.
– Koks tavo santykis su atskirtimi? Juk tada, kai nusprendei iš Vilniaus, kuriame gyvenai dešimt metų, grįžti į Pravieniškes, atskirtį sąmoningai padidinai pats? Ar nekilo nerimas, kad tapsi atskalūnu, būsi užmirštas?
– Vienatvė ir rūkymas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Dažnai jaučiuosi vienas iš labai giliai. Kartais bandau mesti rūkyti, kartais bandau mesti vienatvę, žiūriu, kaip rūksta nuorūka, nuo kurios dažniausiai prisidegu kitą – naują vienatvę iš savo apglamžyto vidaus pakelio. Nebijau atsitraukti, atsitraukiu tada, kai jaučiu, kad man to reikia. Šiuo metu, matyt, taip ir yra, gana gerai jaučiuosi pabėgęs nuo viso kultūrinio šurmulio, ištrūkęs iš didmiesčio. Per greitas ten gyvenimas, negaliu taip greitai vykti, nebemoku, tai stipriai išvargina. Jei kada atsiras poreikis, sugrįšiu. Bandau labiau klausytis savęs, ko iš tikrųjų reikia šiuo metu, stengiuosi negyventi ir „nevykti“ vien iš inercijos. Rašymas tuo ir yra komfortas, kad tau nebūtina šokti į sceną deklamuoti tekstų, jog tavęs nepamirštų. Eilėraštis yra intymus daikčiukas, skaitytojas gali su juo užsidaryti savo kambaryje ir veikti, ką tik nori, kai niekas nemato. Yra interneto platformų, kuriose galima skelbti naujus tekstus, turime nemažai kultūrinės spaudos, kurios vertės, deja, tetos ir dėdės, skirstantys finansavimą, nesupranta. Be to, išeina knygos, jei kažkas laukia, tai laukia, jei ne – tai ir scena nepadės, šokinėk ir rėkauk, kiek nori, būsi surastas tik dėl garso, bet ne dėl žodžių skambesio ir ne dėl to, kas skamba tarp žodžių. Kol kas neturiu siekių virsti Noreikos fabriku, tad taškytis kuo daugiau nėra prasmės. Be to, nesu toks atsiskyręs ir nusitrenkęs į tokį pasaulio užkaborį, kad iš jo iki kito miesto reikėtų dvi savaites eiti pėsčiomis per kalnus, tris dienas keliauti šunų kinkiniais ir galiausiai sėsti į sraigtasparnį, kuris nuleistų virve į plaukiantį keltą reikiama kryptimi. Įdomu tai, kad gali sąmoningai pabėgti, izoliuotis, tačiau Lietuvoje nėra atstumų. Man įdomiuose renginiuose visada mielai dalyvauju. Tiek, kiek reikia, tiek, kiek jaučiu.
– Svetimumo, egzistencinių kontrastų ir jų sukuriamos tuštumos akivaizdoje tavo eilėraščių žmogus prabyla lyg iš kosminės distancijos. Tačiau stebinčiojo nuotolis atveria ne visatos ūku aptrauktą, bet gana universaliomis patirtimis išmatuotą visuomenės absurdą, pagal kurio taisykles veikia pasaulis: moteris čia galima parsisiųsti paštu „su įdiegtomis meilės programomis/ arba už dyką duodamas demo versijas“, žmonės tuštumą maitina destrukcija: „jie mėgausis baseinais ir palmėmis/ gers išlaikytą viskį iki visiškos komos/ po to vems į paauksuotų klozetų kloakas“. Ar tiki, kad didesnė socialinė distancija gali sukurti alternatyvą pasaulio stebėjimui ir precizikai, reflektuojant jo reiškinius?
– Man tai padeda labiau įsiklausyti į save ir pamatyti, apgalvoti dalykus, kurie domina, rūpi. Visur labai daug triukšmo, begalės tarpusavyje susikertančių tikrovių, jos ūžia savo dažniais, dažnai per garsiai, tad atsitraukęs labiau girdžiu, prasivalo klausa, atsigauna akys ir protas. Pristabdydamas akimirkas gali jas pavartyti iš visų pusių. Jos gali ne tik įvykti, bet ir būti apmąstytos. Man taip būna ramiau. Bent trumpam. Kažkas gal negirdi to triukšmo ar moka jį ignoruoti, praleisti pro ausis, o man nepavyksta, aš jį praleidžiu per save. Klausa – toks dalykas, kuris nesiilsi net miego metu, tad dažnai miegu su ausų kištukais. Vilniuje kažkas ant sienos grėbdavo lapus nuo senų tapetų, o čia senyvo amžiaus kaimynė visu garsu įjungia televizorių, kartais atrodo, kad ten ne televizorius, o jos bute vykstantis koncertas, kuriame suvažiavusios didžiausios Rusijos estrados žvaigždės. Galvoju, gal reikės per Kalėdas padovanoti ausines, jei neišprotėsiu iki to laiko. Arba įsigyti rimtesnius ausų kištukus. Stebuklingus. Nuo viso nereikalingo išorinio triukšmo. Nuo pasaulio.
Rašymas tuo ir yra komfortas, kad tau nebūtina šokti į sceną deklamuoti tekstų, kad tavęs nepamirštų.
– Kūrybiškumo kontekste išgirdusi žodžius „turėti“, arba „reikia“ jaučiu norą priešintis – tikiu, kad kūrybos procesui išreikštas lūkestis (pirmiausia atrasti savitą balsą, o tada dar kažkaip jį ir perlaužti) kelia grėsmę spontaniškam ieškojimui ir nuostabai. Kaip tau svarbu nustebinti save patį? Kaip reaguoji į kitų lūkesčius? Tiek išorinius, tiek vidinius – jei pats keli juos sau?
– Save nustebinti ir yra svarbiausia. Ir sunkiausia. Malonu, kai kažkas įvyksta natūraliai, netikėtai, kai atrandi kažką, kai sugalvoji taip, kaip dar nebuvai sugalvojęs. Kai pamatai tam tikrus daiktus, reiškinius kitoje šviesoje, kitoje laiko juostoje, kitame matavime tarsi naujomis akimis. Jautiesi gyvas, jauti, kad gyveni, reikia iššūkių. Reikia atradimo džiaugsmo. Malonu, kai tai nustebina ir pradžiugina kitus, tačiau tie kitų lūkesčiai nėra joks rodiklis. Nesvarbu, ko kiti tikisi, gyveni savo gyvenimą ir ieškai to, kas tau svarbu, niekam neprivalai įtikti, ypač kūryboje. Neprivalai būti patogus, nes nesi krėslas ar sofa, neprivalai būti nepatogus, nes nesi spygliuota kėdė. Jei esi ieškotojas, gal esi tik tam tikras mažas savęs rezultatas viename iš savo gyvenimo etapų, jei gali iš viso būti. Būti jau yra daug. Kaip bus, matysim. Žinoma, norėtųsi judėti tiesiai ir aiškiai, tačiau, kai nežinai, ko ieškai, tiesaus kelio nėra. Privalai išmaišyti visas pakampes ir skersgatvius, surasti visus paslėptus sekretus. Tiek vaikystės juodžemyje, tiek dabarties migloje, tiek kitų planetų paviršiuose, užpustytuose kosminėmis dulkėmis.
– Poetas Fernando .Pessoa psichologų yra tyrinėjamas kaip sudėtinio „aš” ikona. Žodis „pessoa” kildinamas iš lotyniško „persona”, kuris taip pat reiškia kaukę. Poetas, kurio savastis reiškėsi daugiau nei trisdešimtyje heteronimų, teigė, jog „Dievas nėra vientisas, kaip aš galėčiau toks būti?“ Esi ne tik trijų poezijos rinkinių autorius, bet ir repo muzikos kūrėjas, rašai prozą, eseistiką, socialinėje erdvėje dalijiesi sapnais, juos įvilkdamas į standžius metaforų džinsus. Kaip sutari su skirtingais kūrėjais, gyvenančiais viename – tavo – kūne, kuris taip pat nesibaido pasilypėti virš miesto ir žvelgia į jį iš pačios Soboro varpinės? Ar tiki, kad tik tapdami vientisi mes galime labiau suvokti save? Ar labiau pritartum F.Pessoa, teigiančiam: „Jei širdis pradėtų galvoti, ji paprasčiausiai sustotų“?
– Kažkaip sutaria. Dažniausiai nesipjauna. Jie tiesiog gyvena manyje mano-savo gyvenimus, ir tiek. Vienas rašo eilėraščius, kitas kuria repą, trečias rašo prozą, dar kažkas pasidalija sapnų nuolaužomis, mėgindamas jas surinkti į vieną vietą, kol visai neišbluko. Gal manyje – didelis rašomasis stalas, prie kurio daugybė kėdžių, sėda jie sau visi ir dirba. Kartais tikrai atrodo, kad savyje nesu vienas, o kartais suvokiu, kad tai esu tik aš, darantis tuos visus skirtingus dalykus, ir tiek. Ar išvis įmanoma tapti vientisam, abejočiau. Prisipažinsiu, kol kas nebandžiau medituoti kalnuose tarp skraidančių erelių pulko, bet net tavo paties praeitis iš dabartinio taško atrodo miglota ir kartais svetima, tarsi kito žmogaus, nes pats esi jau kitoks, bet bandai suvokti, kad vis dėlto tai tavo, tad kaip įjungti visa tai į save, tą vieną svarbiausių savęs dalių, jei tam tikri dalykai nebeturi emocinio pamušalo, jei likusi tik logika? Jausmas yra gyvybė. Jausmas yra mūsų šerdis. Jausmas yra egzistenciniai klijai. Jausmas yra epoksidinė derva, kuri užpila atskirus tavo gyvenimo gabaliukus ir viską sujungia į vienį, po to užpila dar kažką, kas įvyko, ir tai nuolat kartojasi iki finišo. Jei nejauti, tai nesi. Esame fragmentiški, net ir tie, kurie to nesuvokia.
– Giedrė Kazlauskaitė LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ dalijosi komentaru „30 Lietuvos laisvės metų geriausiai atspindi iš pirmo žvilgsnio nerūpestingi trisdešimtmečiai“. Ji teigia, kad dabartiniai trisdešimtmečiai „jaučiasi saugūs, todėl dažnai ištremia save į kuo pavojingesnes vietas ir pradeda nuo maksimalaus nesaugumo. Rizikuoti, žvelgti į platųjį pasaulį kaip į namus, suabejoti tėvų taip sunkiai kaupto kapitalo verte, išsiveržti iš jų kontrolės mechanizmo – tai jų jauname kraujyje“. Fizinės ir emocinės ištvermės reikalaujančius darbus dirbai ir Prancūzijoje, ir Islandijoje. Dabar tai tęsi Lietuvoje. Ar rizikingi pasirinkimai susiję su savęs ištrėmimu į ribines situacijas? Knygos pristatymo metu taip pat buvo keltas klausimas, kodėl nesirenki dirbti pagal specialybę. Kodėl vis dėlto artimesnis pramoninės aukštalipystės amatas?
Mano atveju – ne. Tiesiog artėjo visiška šikna ir gavau iš bičiulio pasiūlymą vykti kartu padirbėti į užsienį, reikėjo greitai apsispręsti. Apsisprendžiau, nes tuo metu neturėjau jokių geresnių perspektyvų, o alkanas bedarbis poetas man kažkaip nebekėlė jokio žavesio. Buvau juodai užsiknisęs ir nuo gyvenimo Vilniuje, ir viso jame vykstančio kultūrinio klegesio. Reikėjo pinigų ir ištrūkti. Šie du dalykai leido man save išmesti iš nekomfortiško komforto zonos ir nusileisti svečioje šalyje. O kur dar tas many gyvenantis ieškotojas ir žvalgytojas – plojo katutėm. Buvo visko. Ir sunku, ir liūdna. Ir džiugu, ir gera, ir niekaip, ir visaip vienu metu. Bet neblogai išsivaliau, truputį sau paaiškėjau. Dabar tas aiškumas dingsta, galvoju, būtų šaunu kuriam laikui iškeliauti, pasitikrinti save, ar dar galiu savimi pasitikėti. Tos kelionės, darbai svečiose šalyse atvėrė akis ir leido man save pažinti truputį kitokį. Atgaivinti primirštą darbinę jėgą. Pagal specialybę niekada neketinau dirbti, nors galėčiau būti lietuvių kalbos mokytoju. Net pačioje pradžioje labiau traukė į kokią redakciją, laikraštį, žurnalą, tačiau kam reikia jauno žąsiuko be patirties. Be to, visos vietos iš tikrųjų yra užimtos. Ir tai normalu. Negi kažkas privalo išeiti iš savo darbo, nes čia toks jaunuolis atsiranda, kuris nori užimti kažkieno vietą. Yra tame pasaulyje ką veikti. Aš labai džiaugiuosi užsiimdamas pramoniniu alpinizmu. Senokai supratau, kad nesu skirtas biurams ir kėdžių trynimui. Nesu skirtas nusėdėti vienoje vietoje. Kopinėjant pastatais, matai vis kitą vaizdą, fantastiškai gražių reginių yra patekę į atminties kolekciją. Be to, fizinis krūvis duoda vaisių smegenims ir organizmui.
– Ryškiausias, didžiausios apimties „Apollo“ rinkinio eilėraštis „hablas“ nurodo į Edwiną Powellą Hubble‘ą – amerikiečių astronomą, įrodžiusį vienos galaktikos tolimą nuo kitos. Skaitant šį eilėraštį, sunku išvaikyti bauginančios, erdvėje besiplečiančios tuštumos liudijimą: kartą su ja susidūręs, daugiau niekada negali „atmatyti“. Eilėraščio „stebintysis“ norėtų „žinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų“, nesupranta „kur yra ta riba, kuri skiria tikroves“, „ant lovos krašto mojuodamas kojomis virš bauginančios košmarų bedugnės“, tačiau laukia, „kol pasitrauks mėnulis, suskambės žadintuvas ir pagaliau bus metas keltis“. Kokiame pasaulyje pats norėtum pabusti? Ypač šiandien – karantino, panikos, viruso, kuris net žudantis, drauge sujungia labiausiai nutolusias skirtingas realybes, akivaizdoje?
– Su norais reikia elgtis labai atsargiai, nes jie gali netyčia ir išsipildyti, kažkas kažkur sakė. Manau, kad yra tokių dalykų, kuriuos tam tikrais sunkiais gyvenimo momentais esu sau ir prisišaukęs, išplėšęs iš visatos juodosios skrynelės. Tad net baisu čia ir svarstyti apie alternatyvų pasaulį, kuris man patiktų. Dar tik kuriu jį, nežinau, ar spalvotas trinkeles dėti Šv.Verslingumo gatvėje, ar skaptuoti akmenis iki gyvūnų formų ir jais išgrįsti kelią. Galvoju, ar jie turėtų riaumoti ir klykti, kai jais vaikščiosiu, ar tik turėti savo balso spalvą. Viskas svarbu, viskas turi būti apgalvota. Gal aišku tik tiek, kad norėčiau pabusti pasaulyje, kuriame būtų mažiau pykčio ir pagiežos. Kad mažiau pavydėtume vieni kitiems buvimo, o jei vis tiek pavydėtume, tai, prieš pradėdami pavydėti, specialioje kabinoje prisijungtume prie konkrečių gyvenimų ir išgyventume viską, ką išgyveno tie, kuriems pavydime. Norėčiau, kad žmonės daugiau atrastų poezijos, nebūtinai knygose. Gyvenime. Leistų sau ją išgyventi. Norėčiau pabusti tokiame pasaulyje, kuriame neplėšytume vieni kitiems gerklių vien dėl to, kad ryte sugedo dušas ar šuo prišiko į batą. Kad išmoktume neišsilieti ant kitų dėl savo asmeninių nesėkmių ir nuopuolių. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau supratimo ir įsiklausymo. Suvokimo, kad stebuklas, jog mėginame susikalbėti, nors esame tokie skirtingi. Pasaulyje, kuriame žmonės daugiau kalbėtųsi iš tikrųjų, užuot interpretavę savo primetamas mintis kitiems. Nustotų galvoti už kitus. Liautųsi aiškinti, kas yra tiesa. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau meilės. Labiausiai norėčiau nubusti pasaulyje tarp žmonių.