Kad jau virusų metas (taip, sunku apsimesti, kad galima kalbėti apie ką nors kita, kai apie ką nors kita nebekalba beveik niekas kitas, nebent politinių partijų lyderiai, bet ir tai ne visų), tai pakalbėkime apie epidemijas, bet ne tas rimtas ir pavojingas (ne, na kiekgi galima?), o apie tas, kurios netikėtai ir dėl neaiškių priežasčių apima visuomenę. Šį kartą – apie aplodismentus.
Kovas – ne tik pirmas pavasario (žiemos kaip ir nebuvo, tai ir džiugesys rezervuotas), moterų teisių (damos – pirmyn!), Nepriklausomybės atkūrimo (ačiū, už laisvę!), bet ir teatro mėnuo, mat jau beveik šešis dešimtmečius kovo 27-ąją minima Tarptautinė teatro diena. Ta proga dažniausiai pagerbiami kūrėjai (prie to prisidedame ir mes, šio mėnesio numeryje kalbindami ne vieną teatralą), bet retai kalbama apie kitą labai svarbią teatro pusę, liekančią šiapus uždangos – publiką.
Kartais publika aktoriams ir kūrėjams už pamatytą ar patirtą spektaklį atsidėkoja gėlėmis, bet visada – aplodismentais. O jie Lietuvoje turi kiek neįprastas tradicijas: publika kažkodėl visada ploja stovėdama. Šiaip jau priimta, kad ovacijos stovint sukeliamos išskirtiniais atvejais, kai kūrėjai ir atlikėjai pademonstruoja aukščiausią meistriškumą. Bet ne pas mus. Pas mus – visada! Ši epidemija prasidėjo, regis, prieš gerą dešimtmetį ir niekas nežino, kas buvo jos sukėlėjas, tačiau panašu, kad liga išplito, įsisenėjo ir neketina trauktis.
Tad panagrinėkime šį fenomeną detaliau. Tikslios plojimų istorijos nėra, bet seniausi rašytiniai šaltiniai, minintys plojimus kaip įvertinimo ar pripažinimo ženklą datuojami maždaug VI a. pr. Kr. Plojimas delnais – vienas patogiausių būdų žmonėms sukelti garsą, nenaudojant balso. Tikėtina, kad aktoriams plojo jau senovės Graikijos publika. Romėnai dar ir spragsėjo pirštais bei mojavo togomis. Pasyviai publikai (tokiai, prie kurios esame pripratę šiandien ir kurią vis dažniau siekia išjudinti šiuolaikiniai kūrėjai) laikas atėjo tik XIX a.
Bet kartais plojimai nėra pageidaujami ar gali pasirodyti keistai. Jei plosite tarp dalių orkestro koncerto metu, galite pasijusti gana nejaukiai ir sulaukti profesionalių klausytojų žvilgsnių. Profesionalių keliautojų žvilgsnių galite sulaukti, jei pulsite ploti vos nusileidus lėktuvui. Štai pastarieji aplodismentai taip pat buvo virtę epidemija Lietuvoje. Regis, ji kilo, kai į Lietuvą atkeliavo pigių skrydžių bendrovės ir lėktuvuose vėl kuriam laikui padaugėjo žmonių, skrendančių pirmą kartą gyvenime. Spėjama, kad tai viena iš šio fenomeno, beje, būdingo ne tik Lietuvai ir lietuviams, priežasčių. Anksčiau plojimai būdavo retesni, plodavo tik po sudėtingų skrydžių ar nusileidimų, tačiau ilgainiui smarkiai išplito ir tapo siejami ir su džiaugsmu grįžus namo ar apskritai sėkmingai pasiekus žemę. Tiesa, tikslių duomenų, kada tai prasidėjo, taip pat nėra. Bet yra nemažai šio fenomeno, neretai įgaunančio epidemijos mastą, inspiruotų pokštų. Populiaresni jų: „Žmonės, kurie (daro nepriimtinus dalykus) yra tie patys, kurie ploja lėktuvui nusileidus“, arba „Įsivaizduokite, kad sutikote savo gyvenimo meilę, o tada sužinote, kad ji ar jis – ploja lėktuvuose.“ Tiesa, verta paminėti, kad lėktuvų pilotai, kuriems paprastai skiriami šie plojimai, jų negirdi ir apie juos sužino tik tada, jei jiems apie tai nusprendžia pranešti lėktuvo įgula.
Iš paplitusio plojimų lėktuve viruso internete juokiasi ir su juo tapatinasi Pietų Amerikos šalių gyventojai, vokiečiai, italai, rumunai, portugalai, jamaikiečiai, mūsų kaimynai lenkai ir daugelis kitų, o štai stovimų plojimų teatre epidemija kol kas atrodo lokali, būdinga tik mūsų šaliai. Ar tik nebus šis užkratas perėjęs iš lėktuvų? Gal jį į teatrą bus užnešę retai jame besilankantys žiūrovai? Juk kaip kyla tos ovacijos stovint? Senais gerais laikais, kai jos turėjo kažkokią reikšmę, kildavo spontaniškai, neretai visai salei pašokant, vos atlikėjai pasirodo nusilenkti. O kaip jis kyla šiandien? Dažniausiai – nuo kelių žiūrovų, pakylančių iš karto, ir pamažu išplinta visoje salėje. Dalis žiūrovų atsistoja ne pagarbai išreikšti, o iš nepatogumo išsiskirti iš minios (imunitetą, regis, yra išlaikę tik kritikai ir taip juos visada atpažinsi tarp žiūrovų) arba norėdami pamatyti besilenkiančius atlikėjus, kuriuos užstoja stovintys priešais.
Supraskite teisingai: nėra nieko gražiau nei menininkams išreikšta pagarba. Tačiau kai ritualai praranda pirminę prasmę, jie neįtikėtai atpinga ir panašu, kad nesistojanti publika taip pat tampa ženklu, savotišku išskirtinumo demonstravimu susidarius kritinei masei žiūrovų, žinančių stovimų ovacijų vertę. Plojant po spektaklio nesistoti, jei tai nebuvo kvapą gniaužianti patirtis, nėra nemandagu. Greičiau atvirkščiai. Galima užpildyti jau minėtą posakį: „Žmonės, kurie kas kartą ploja teatre atsistoję, yra tie patys, kurie ploja lėktuvui nusileidus.“
Tad besibaigiančio teatro sezono proga paeksperimentuokime: pamėginkite atsistoti plodami teatre tik tuomet, kai manote, kad matytas spektaklis – geriausias šiais metais. Paskatinkite taip elgtis ir draugus bei artimuosius, su kuriais lankotės teatre. Gal taip pavyks apraminti šią neįprastą epidemiją? O mes pamatysime, kiek jūsų ne tik skaitote „37O“, bet ir lankotės teatre.
Kaip jau minėjome, šiame numeryje teatrui skyrėme nemažai vietos. Jums siūlome interviu su choreografės Pinos Bausch asistentu Daphniu Kokkinu. Kalbinome šiuo metu visą savo laiką muzikai skiriantį aktorių ir režisierių Vidą Bareikį. Su aktore Kristina Švenčionyte susitiksite rubrikoje „Blunkanti sofa“. Be teatro recenzijų, dar rasite TV serialų rekomendacijas (juk nedrįsite paprieštarauti, kad serialai su teatru turi šį tą bendro), tradicines muzikos albumų ir knygų apžvalgas. Už teatrališką viršelį dėkojame su teatru tvirtais ryšiais susijusiam menininkui iš Panevėžio Arvydui Gudui.
Gražaus pavasario!
Jūsų „37O“