Nuo pat karo pradžios vis pasigirsta „nuomonių“ (kabutėmis norime pabrėžti, kad tokiomis pasikliauti negalima), kad Lietuvoje per daug palaikymo Ukrainai – vėliavų, kultūros renginių, akcijų, piniginių aukų, pagalbos karo pabėgėliams priemonių ir pan. Bet ar gali būti per daug pagalbos šaliai, kuri moka aukščiausią kainą už savo laisvę ir šventą viso pasaulio gyventojų (visų pirma – europiečių) ramybę. Ta kaina – jos piliečių (tiek karių, tiek civilių) gyvybės, sugriauti miestai ir žmonių gyvenimai, žlunganti ekonomika.
Palaikymo Putino Rusijai, vasario 24-ąją niekšingai užpuolusiai Ukrainą, naratyvas dažnai paslepiamas po Lietuvos simboliais (feisbuko rėmeliai su LT vėliavomis ir pan.), dėl visų pasaulio nelaimių kaltinama šalies valdžia, kuriai esą lietuviai rūpi mažiau nei ukrainiečiai. Nežinia, ar tokios kalbos prisideda prie to, ar ne, bet palaikymo Ukrainai, deja, mažėja. Ir ne, tikrai ne ant visų rėkiančių „O kada sava tauta ims rūpėti mūsų valdžiai?“ galima užkabinti vatniko etiketę. Daliai žmonių pastaruoju metu tenka susiveržti diržus, kad galėtų susimokėti už gerokai pabrangusią elektrą. Jiems kažkodėl sunku suprasti, kad pagrindinė kainų pasiutpolkės priežastis yra kruvinos Putino ir jo parankinių, užsimaniusių atkurti Rusijos imperiją, ambicijos.
Mes nesame nei ekonomistai, nei energetikos ar karo specialistai, tad leisime sau grįžti į mums pažįstamesnį kultūros lauką, kur vaizdelis geresnis. Kultūrininkai niekada nesėmė pinigų rieškučiomis, gal todėl ir kiekvieną alkaną atjaučia. Tad čia palaikymo židiniai tikrai dar neužgesę. Kas organizuoja palaikymo renginius, kas pardavinėja savo tapytus paveikslus ir uždirbtus pinigus siunčia „Blue / Yellow“, kas patys įkuria labdaros fondus ir gabena į Ukrainą pagalbos priemones, kas kasdien verčia svarbiausias karo naujienas ar ukrainiečių poetų eiles (ačiū poetui ir vertėjui Mariui Burokui, muzikos autoriui ir atlikėjui Domantui Razauskui)… Ką mes kartu dar galime padaryti?
Paprasčiausiai neužmirškime, kad karas nesibaigė, nors gerų naujienų iš fronto pasigirsta vis dažniau. Darykime tai, ką mokame geriausiai, o dirbdami kasdien kiekvienas sau užduokime klausimą: ką dar galiu padaryti dėl ukrainiečių? Gal galiu suorganizuoti Ukrainos menininko koncertą, parodą, teatro pasirodymą, filmo pristatymą ar poezijos skaitymus? Gal galiu pakviesti groti į savo įrašų sesiją ar koncertą Lietuvoje apsistojusį muzikantą iš Ukrainos? Gal galiu savo radijo ar televizijos laidoje paleisti mėgstamos ukrainiečių grupės dainą? Gal galiu paimti interviu žurnalui iš ukrainiečių rašytojo, su kuriuo susipažinau internete? Ukraina už mus daug sykių didesnė, tad mes tikrai nespėjome atrasti visų jos talentų.
Šio numerio „Debiuto“ rubrikos svečias Kipras Štreimikis, juostiniu fotoaparatu sukūręs plakatų galeriją iš protestų prieš karą Ukrainoje (vienu iš jo darbų papuošėme rugsėjo žurnalą), irgi kalbėjo apie sumažėjusį palaikymą, bet pasidžiaugė, kad pastebėjome jo darbus, dedikuotus Ukrainai. „Nors dauguma nesame abejingi Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje, bet labai gaila, kad, laikui bėgant, mūsų įsitraukimas mažėja. Vis dėlto malonu, kad ši nuotraukų galerija užkliuvo tau už akių ir galiu ja pasidalyti, primindamas apie Rusijos grėsmę ir nesibaigiantį karą. Toks ir buvo tikslas. Stebint protestus, juose sužibėdavo labai įžvalgių ir nuoširdžių plakatų, kurie man pasirodė verti išsaugoti net ir tuomet, kai protestai nurims. Savitas priminimas“, – sakė jis.
Šiame numeryje rasite interviu su mugėje „ArtVilnius“ dalyvausiančiu jaunosios kartos menininku Rodionu Petrovu (Rodion Petroff), neseniai solinį albumą „Šaltos bangos“ pristačiusiu „Flying Saucer Gang“ ir „Flash Voyage“ nariu Germanu Daškevičiumi-Gamka, kanadiečių režisieriumi Denis Côté, poete Jūrate Straupaite.
Rasite naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo spalį!