Klausinėjo Giedrė Ivanova
Nuotrauka iš Emilijos Visockaitės asmeninio archyvo
Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys skiriamas atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet tokios akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį.
Šį kartą dalijuosi muzikos apžvalgininkės, literatūros tekstų redaktorės ir vertėjos Emilijos Visockaitės atsakymai.
Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?
Man dažniausiai sekasi gerai. Net ir paverkusi greitai atsipeikėju. Visai patinka gyventi. Manau, išmintingas posakis „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, bet turbūt man taip atrodo tik todėl, kad gyvenu privilegijuotą gyvenimą.
Kas (tau) yra laimė?
Manau, laimė – neturėti per didelių ambicijų, kitiems ir sau per aukštai neužkelti kartelės, mažiau visko norėti. Taip pagalvojus, gal nebūtinai ta laimė tokia jau siekiamybė. Man laimė – paglostyti šunį ir su draugais išgerti alaus.
Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?
Paauglystėje turbūt kiek anksčiau už draugus išaugusi save suvokiau kaip didelę, storomis šlaunimis, stambių kaulų. Galvodavau, kad joks vaikinas nenorės manęs tokios didelės pasisodinti ant kelių. Iki šiol savo smulkumą ne visai suvokiu, bet žymė ant staktos rodo, kad mano ūgis – 166 cm. Jei tai tiesa, man labai patinka būti mažai.
Su kuo svajotum papietauti?
Nesu mėgėja viešai valgyti, juolab su nepažįstamais žmonėmis. Nerimaujant skrandis sunkiai dirba. Tad didelių žvaigždžių norėčiau sutikti oresnėmis aplinkybėmis. Prie pietų stalo mielai sėsčiau su buvusiais klasiokais ir mokytojais. Esu iš tų retų žmonių, kurie jaučia nostalgiją mokyklai.
Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja…
„Eurovizija“.
Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?
Norėčiau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje gyventi Siatle ir jausti, kad mano bjauriame industriniame mieste bręsta kažkokia nepaprasta muzikos scena. Vaikščioti į dar niekam nežinomų grunge grupių koncertus, gal net apie juos rašyti. 1991-aisiais pirmąkart išgirsti „Nirvanos“ albumą „Nevermind“, kuris iš pirmos perkamiausių vietos išstums Michaelą Jacksoną ir pakeis pasaulį.
Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga…
Efektyvių atliekų perdirbimo technologijų ir būdo išfiltruoti iš vandenynų visą mikroplastiką. Šimtus milijardų, kuriuos išleido futbolo čempionatui, Kataras verčiau būtų pataupęs ekologijai (ar, jei jau būtinai reikėjo kažko žiauriai kieto, skrydžiui į Marsą).
Kur ir kam geriausia leisti pinigus?
Nemėgstu pirkti daiktų, gailiu pinigų ir maistui, apskritai turiu polinkį į šykštumą, bet kartais tiesiog liepiu sau išleist pinigų. Studijų metais krūvas pinigų išleidau koncertams – nuo „Metallicos“ iki Toto Cutugno. Dabar koncertams irgi negailiu, tik dažnai tingiu juose stovėti vertikaliai tris valandas.
Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?
Sugebėjimas pasijuokti iš savęs.
Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?
Nereikia tų naujų dalykų, jau esamų kaip reikiant neišmoko. Dabar, girdėjau, bus mokoma filosofijos – na, vis viena kita darbo vieta universitete baigusiems filosofiją. Šiaip norėčiau, kad Lietuvoje būtų rimčiau žiūrima į meninį ugdymą, kad per muzikos pamokas nebūtų ruošiami kitų dalykų namų darbai, o pramokstama groti įvairiais instrumentais. Mokiausi tuo metu trečioje stipriausioje Lietuvos mokykloje, bet iš muzikos pamokų atsimenu tik tiek, kad rašydavome simpatijoms valentinkės atvirukus.
Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina…
Atsigerti vandens, išvėdinti kambarius, nusiplauti rankas, paskrolinti telefoną.
Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?
Oi, nekurk, jokiais būdais. Tikrai ne visi yra menininkai ir dažnai nėra kaip tik tie, kurie neabejoja esantys. Geriau pavedžiok prieglaudoje gyvenantį šunį ar surink šiukšles paupyje. Aš seniausiai susitaikiau su tuo, kad nesu kūrėja, – tik dirbu šalia kūrėjų. Ir nieko, gyvenu visavertį gyvenimą.
Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?
Atsigulti ant grindų ir klausytis sentimentalios muzikos. Tada pakilnoti kojas, paminti ore dviratį, pasiraivyti kaip katei, padaryti atsispaudimų, atsilenkimų ir bent truputį vienai su savimi pašokti.
Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?
Būtų neblogai, jei visi dantys būtų pakeičiami dirbtiniais baltutėliais lygutėliais ir niekada nebereikėtų eiti pas odontologą. Nes labai brangiai kainuoja ir šiaip nesąmonė!
Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra…
Visiškai nesvarbu.
Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje…
Išdrįsti klausyti savo intuicijos ir, jei jau sugalvojau, priimti drąsius sprendimus, tarkim, bandyti laimę užsienyje. Ir mažiau verkti dėl interneto komentarų. Šito dar ir dabar neišmokau.
Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?
Architektūra. Per karantinus prisiskaičiau knygų apie Vilniaus architektūrą, urbanistiką ir eidavau realybėje pažiūrėti į tą karnizą, reljefą ar frontoną. Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo tas sąmoningumas. Dabar pastebiu daug daugiau gražių ir bjaurių dalykų.
Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų…
Dažnai patikusią dainą suku daugybę kartų, kol išsunkiu paskutinius syvus. Jei reikėtų įsipareigoti mėnesiui, rinkčiausi nemirštančią klasiką, kuri visada išjudina sielą, – Elvio Presley „Such a Night“ arba Cher „Just like Jessie James“.
Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti.
Šiaip beveik nieko nemoku, esu prasta šeimininkė, gerai, kad turiu vyrą kulinarą. Norėčiau jam grįžus iškilmingai patiekti cepelinų, bet to, greičiausiai, niekada nebus.
Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų…
Ausinės. Daug vaikštau pėsčiomis ir klausausi muzikos. Tada paryškėja visos spalvos, koją tvirčiau pagal ritmą statau, o pati jaučiuosi kaip filmo herojė, žygiuojanti labai svarbiais reikalais.
Kas tau yra sunkiausia?
Labai sunku rašyti. Labai daug laiko iššvaistau atidėliodama ir svarstydama viską mesti, keisti karjeros kryptį, emigruoti, neatsiliepti į skambučius ir palįsti po pernykščiais lapais. Keisčiausia – kažkodėl manau, kad turiu tai daryti, kad čia kažkokia pareiga tėvynei, kad man bus atlyginta po mirties ar pan.
Gražiausias žodis yra…
Redaguodama kitų tekstus, visada pradžiungu, kai galiu „vietoj to, kad“ pakeisti į „užuot“.
Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?
Norėčiau, kad Kaune prie teatro su cigarete sėdėtų Antanas Škėma. Dar svajojau, kad vietoj Žaliojo tilto skulptūrų būtų sustatyti popkultūros herojai: Gendalfas, Daenerys Targaryen, Haris Poteris, Pepė Ilgakojinė ar kiti panašūs jų draugai.
Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?
„Karūnos“ („The Crown“) naujausio sezono. Visą serialą žiūrėjau neatsiplėšdama, bet paskutinė serija buvo apie nieką.
Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra…
Giedraičių gatvė Vilniuje, Šnipiškėse, einanti maždaug nuo „Ozo“ iki horizonte šviečiančių Konstitucijos prospekto dangoraižių, pro visokiausius naujus ir senus, mūrinius ir medinius, puošnius ir sukiužusius nameliukus su tvorelėmis, bokšteliais, obelimis, gėlynais ir katėmis. Labai vilnietiškas kaimo ir miesto, praeities ir modernumo derinukas.
Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?
Tikiuosi, kad sportui. Labai norėčiau sportuoti, bet baisiai retai prisiverčiu.
Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti…
R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“ pakeitė mano supratimą ne tik apie literatūrą, vaizduotę, kalbą, bet ir apie gamtą, patį žmogiškumą. Keliskart esu patyrusi skaitymo krizių, kai ištisus metus nenorėdavau skaityti knygų. Galiausiai pasiimdavau „Žiedų valdovą“ ir vėl atgydavo meilė tam, ką žmogaus protas yra pajėgus sukurti.
Klaida, kurią mielai pakartotum…
Tas čipsų pakelis vakar.
