Kažkodėl priimta manyti, kad vasara – netinkamas laikas kultūrintis. Esą žmonės nori pailsėti ne tik nuo darbo, bet ir nuo rimtosios kultūros. Išskirti galima nebent muzikos sritį – žmonės mielai lankosi ne tik populiariosios, bet ir alternatyviosios ir net rimtosios muzikos koncertuose ar festivaliuose, vykstančiuose po atviru dangumi.
Dėl teatro situacija kitokia – valstybiniai teatrai vasarą dažniausiai užveria duris, o šią spragą mėgina užpildyti dažniausiai pigias komedijas ar ne itin kokybiškus vaikiškus spektaklius siūlantys komerciniai teatrai, pasileidžiantys į gastroles po visą Lietuvą, nepamiršdami į savo maršrutus įtraukti ir kurortų. Tai šiek tiek liūdina – daugelis darbuose įsisukusių ir teatrui laiko savo įtemptose darbotvarkėse nerandančių miestiečių per atostogas galbūt mielai nueitų į vieną kitą rimtesnį spektaklį, jeigu tik būtų įmanoma.
Gerai kondicionuojamas kino teatras – ne blogesnė vieta pasislėpti nuo karščio nei prekybos centras. Tačiau vasaromis kino repertuaras juose skurdokas, ypač jei mėgstate kultūringą kiną. Na, turime omenyje gerus filmus, o ne eilinę „Transformerių“ ar „Žmogaus Voro“ dalį, kurios gali būti žiūrimos nebent dėl pramogos, bet tikrai ne turint tikslą pasikultūrinti. Gelbėja srautinių transliacijų platformos, televizija ir filmų rodytojai, siūlantys gero kino seansus po atviru dangumi.
Muziejai ir galerijos vasarą, laimei, veikia. Keletą pasiūlymų, kur nueiti, rasite ir šiame numeryje – po parodas vaikščiojo ir savo įspūdžiais pasidalijo mūsų bendraautoris menotyrininkas Tomas Ivanauskas.
O štai knygoms skaityti vasara puikiai tinka. Ištiesi kojas paplūdimyje, kaimo sodyboje, tiesiog namų terasoje ir, netaupydamas laiko, nardai literatūros lobyne. Sakykite, ką norite, bet net ir ilsintis smagiau skaityti vertingą literatūrą, o ne pigius niekalus.
Šįkart knygų apžvalgos nėra, tad literatūros gerbėjams siūlome paskaityti interviu su japonų menininke ir vertėja Ekotumi. Atlikėja, rašytoja ir vertėja Ekotumi pasaulyje geriausiai žinoma kaip japoniškos mitologinės muzikos puoselėtoja. Ji porą kartų lankėsi su savo programa Lietuvoje, o dabar ir vėl priartėja prie mūsų šalies, nes į japonų kalbą verčia interaktyvią, virtualią knygą „Kilnieji sukčiai“. Knygoje pasakojama apie didžius japonų konsulo Chiune’ės Sugiharos ir Nyderlandų diplomato Jano Zwartendijko žygdarbius gelbstint žydus tarpukario Kaune. Istoriją parašė rašytoja Agnė Žagrakalytė, iliustravo japonų menininkas Kohyo Ikeshita.
Besidomintys kinu puikiai žino sinefilą Edviną Pukštą. Kalbindami jį sužinojome, kad jis per dieną viename festivalyje yra peržiūrėjęs net devynis filmus. Kiek filmų pažiūri per metus? „Skaičiavau ketverius pastaruosius metus, tai per pandeminius 2021-uosius buvo absoliutus mano rekordas – 1 300. Per pandemiją sėdėjau namuose ir, nenorėdamas klausyti Skvernelio ir Verygos pezalų, atsijungiau televizorių ir žiūrėjau tik filmus. Tuo metu visu tempu vyko atranka į tarptautinį Talino kino festivalį – esu vienas iš programos sudarytojų, tai visą dieną namuose žiūrėdavau filmus ir išeidavau tik nusipirkti maisto ar į mišką pravėdinti galvos. 2022-aisiais man pavyko pamatyti tik 1 100, nes padaugėjo kelionių. Manau, kad vidutiniškai per metus pamatau apie 1 000 filmų“, – pasakojo mums Edvinas.
Taip pat pasišnekėjome su „Sraigės efekto“ nariais – vokalistu Kristijonu Nenartavičiumi, bosistu Nikita Dobrotinu, gitaristu Laurynu Kamarausku ir būgnininku Luku Jankausku apie grupės kelią, skirtingus etapus, naujausią albumą „Klaidosklaida“, kūrybos procesą ir kitus dalykus.
Nežinome, ar galima vadinti pokalbiu susirašinėjimą su „ChatGPT“. Mūsų bendraautorė Daiva Juonytė atliko savotišką eksperimentą užduodama klausimus dirbtiniam protui ir padarė išvadą, kad bent jau kol kas galime būti ramūs: jis arba ji – paslaugus (-i), mandagus (-i) ir nors sako, kad sunku būti visžinočiu, bet pats (-i) pripažįsta, kad yra šiek tiek ribotas (-a). Ir lietuviškai kol kas rašo prastokai. Tad dar turime laiko pasitempti ir nepasiduoti.
Gero skaitymo ir iki susitikimo rugpjūtį!
Jūsų „370“
