Tekstas ir nuotraukos dr. Kristinos Stankevičiūtės (VILNIUS TECH)
Dizainerio nuotraukos: Francios Guillot / AFP / Getty Images ir Jean-Pierre Ronzel
Paauglystėje viena mėgstamiausių knygų buvo XVII a. ispanų novelių rinkinys „Šelmių romanai ir apysakos“, kuriame vienas iš įdomesnių veikėjų buvo kipšiukas Azedinas. Ši keistoka sąsaja ir buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi pasidomėti Lietuvoje mažai pažįstamu mados dizaineriu Azzedine’u Alaïa, – šiuo metu Paryžiuje vyksta jo kūrybos paroda.
Parodą pristato A. Alaïa’os fondas ir Christiano Dioro muziejus „La Galerie Dior“, ir tai yra tarsi dvi parodos kartu, tiksliau, ji vyksta dviejose vietose. A. Alaïa’os fondo muziejuje 30 Ch. Dioro kūrinių iš A. Alaïa’os mados kolekcijos eksponuojami kartu su tiek pat paties A. Alaïa’os kūrinių, demonstruojant, „kaip „New Look“ kūrėjo įtaka buvo išreikšta Tuniso kilmės prancūzų madų dizainerio darbuose“, o „La Galerie Dior“ pristatoma daugiau nei 100 Ch. Dioro dizaino darbų, atrinktų iš 600 A. Alaïa’os kolekcijoje esančių Ch. Dioro kūrinių. Paprastai kalbant, abiejų muziejų erdves užliejo originalaus „New Look“ banga, atplaukusi iš Ch. Diorą savo mokytoju ir įkvėpėju laikiusio A. Alaïa’os kolekcijos gilumų.
A. Alaïa’os muziejaus paroda Marė kvartale esančiame fondo pastate (pažymėtame memorialine lentele; įdomu, ar ir kitų mados dizainerių buveinės Paryžiuje žymimos taip?), kuriame gyveno ir dirbo dizaineris. Jo vidus šiek tiek primena rytietišką atriumą – pro vartus įeinama į vidinį kiemą, apsodintą augalais, kurio gale – galerija stikliniu stogu. Čia ir vyksta A. Alaïa’os fondo rengiamos parodos. Antrame aukšte – antroji galerija, kurios sienoje esantis apvalus langas atveria vaizdą į dizainerio ateljė. Joje viskas atrodo taip, lyg darbas nutrūko vakar: nebaigti kūriniai, batų dėžės su logotipais, eskizai, užrašai, manekenai, kabyklos, audinių pavyzdžiai, dizainerio vaistai, knygos – žodžiu, lengvas siuvyklos chaosas.
Paroda rekomenduojama kaip viena svarbiausių šių metų Paryžiaus mados parodų (mintyse tramdau atodūsius – žinoma, kad mados parodos mados sostinėje vyksta nuolat, nėra čia ko aimanuoti), o jos akcentas – sąsajos tarp mados titano Ch. Dioro ir jo pasekėjo, vieno žymiausių XX a. pabaigos dizainerių A. Alaïa’os (1935–2017) darbų. Pikantiška detalė – „Dior“ mados namai buvo ir pati pirmoji iš Tuniso į Paryžių atvykusio dvidešimtmečio dizainerio darbovietė.
A. Alaïa ir Ch. Dioras (ir aš)
Klasikinio, šeštojo dešimtmečio moteriškumo kūrėjo Ch. Dioro mados filosofija niekada nesidomėjau, o A. Alaïa labiausiai intriguoja arabišku vardu ir faktu, kad žinios apie jį labai menkai figūruoja lietuviškame mados diskurse. Mano santykis tiek su elegancijos idėja, tiek su pačiu terminu – gan specifinis, todėl visai nesitikiu šioje parodoje išgyventi kokio nors nušvitimo. Tačiau turiu pripažinti, kad eksponatai tikrai įspūdingi, nes, nepriklausomai nuo savo klasikinio stiliaus, atsiskleidžia kaip aukštosios mados kūriniai.
Ekspozicijoje vyrauja monochromija, todėl dėmesys krypsta į siluetą, formą, detales ir apdailą – raukiniai, sagos, karoliukais siuvinėti ištisi metrai audinio, (minimalistinės) klostės išryškina kūno formas ir įkūnija tą tikrąją elegancijos dvasią, kuria taip žavisi klasikos gerbėjai. Tikrai gražu, suknios tarsi sklendžia ore, net gali įsivaizduoti jų šilko šiugždėjimą damoms sukiojantis po šokių salę ar gurkšnojant kokteilius prašmatniuose vakarėliuose, fantazuoti apie jų (damų ir jų suknių) keliones po prabangias Europos vietas ir bandyti įminti klasikinio grožio paslaptį.
Nors iš tiesų mane žymiai labiau domina šių suknelių paslaptys – iš kur ir kada jos atkeliavo į A. Alaïa’os kolekciją, kas jas dėvėjo prieš joms atsiduriant ant muziejaus manekeno ir, galiausiai, kaip jos saugomos dabar, kad išlaikytų savo puikias formas.
Tačiau šių detalių parodos rengėjai neatskleidžia ir reginys lieka visiškai estetinis, be mažiausios socialinio ar kultūrinio poveikio dėmelės, paliekant lankytoją pasimėgauti sąsajomis tarp dviejų meistrų kūrybos, jei tik tokių jam pavyks pastebėti. Man į akį krinta dvi suknelės „žirniukais“ – jos kažkodėl primena Kazio Varnelio paveikslus, milžiniško dydžio dvispalves drobes, ranka ištapytas smulkučiais langelių raštais (jei nesate buvę K. Varnelio muziejuje Vilniuje – būtinai nueikite, tai pats geriausias muziejus mieste!). Iš vilnonio audinio siūtų juodų suknelių žirniukai irgi atrodo tarsi būtų ranka išsiuvinėti baltais siūlais, tačiau tai tikriausiai tik optinė apgaulė (kaip ir K. Varnelio paveikslai). Tačiau efektas vis tiek didžiulis.
Kai kurie kolekcijos artefaktai neišvengė laiko žymių – išsitampiusios siūlės, pudros ar kitų produktų dėmelės ant šilko, probleminės vietos negrabiai užtaisytos storesniais siūlais… Geriau žiūrėti be akinių, pamanau pati sau, kopdama laiptais į antrą galerijos aukštą.
Čia galima pro stiklą pasižvalgyti į jau minėtą dizainerio ateljė vaizdą ir apžiūrėti dar keletą Ch. Dioro sukurtų paltukų ir švarkelių. Tamsioje kino salytėje, be kurios neapsieina beveik jokia šiuolaikinė meno paroda, rodomas senas (netgi nespalvotas) tada dar jauno A. Alaïa’os pokalbio-interviu įrašas, kuriame diskutuojama apie panašumus tarp aukštosios mados ir architektūros, lyginant šių dviejų užsiėmimų kūrybos pobūdį. „Tiltas, jungiantis aukštąją madą ir architektūrą yra proporcijos, ne tik dekoras“, – sako (tada dar ilgaplaukis) A. Alaïa. Pokalbyje nuskambanti frazė „Juk sukurti suknelę moteriai – tarsi pastatyti jai namą, kuriame ji jaustųsi saugiai, patogiai ir gerai“ yra turbūt poetiškiausias mados dizaino apibrėžimas, kokį yra tekę išgirsti, – net susigraudinu. Kostiumuoto žurnalisto (ar kas jis toks būtų) ištarta frazė skamba šiek tiek globėjiškai, tačiau intonacija reikalo esmės nekeičia – akivaizdu, kad mados, drabužio kūryba prancūzų kultūroje laikoma tokiu pat monumentaliu užsiėmimu kaip ir architektūra.
Kritika, nes kaipgi be jos
A. Alaïa’os kūrybinis moto žavi ir įkvepia, kaip ir jo darbų skulptūriškumas, architektūriškumas. Anot jo paties, didžiausią įtaką jo stilistikai padarė šeštasis dešimtmetis – Ch. Dioras, Elsa Schiaparelli („Pažinojau Schiaparelli. Ji turėjo namą Tunise“), Christobalis Balenciaga („Dievinau Balenciagą, jo darbai puikiai atskleidžia ispaniškos tapybos, Goya’os dvasią), o labiausiai – prancūzų mados kūrėja Madeleine Vionnet ir amerikiečių dizaineris Adrianas (tikrasis vardas – Adrianas Adolphas Greenbergas), kūręs kostiumus MGM kino studijos filmams Holivude.
Tačiau negalima nesutikti su kritikais, pažyminčiais specifinę moteriškumo sampratą, ryškėjančią A. Alaïa’os kūryboje – netrūksta manančių, kad koketiški siauri sijonai, pakelti biustai, suspaustas liemuo ir itin aukšti kulnai, kuriuos praktikavo A. Alaïa ir jo amžininkai Thierry Mugleris, Claude’as Montana ir kai kurie kiti dizaineriai, yra regreso požymis, beveik pašaipa iš septintajame dešimtmetyje moterų išsikovotos laisvės nuo vyriško žvilgsnio ir patogumą, natūralumą propaguojančios aštuntojo dešimtmečio mados estetikos. Kritikos taip pat sulaukė ir A. Alaïa’os kuriamiems drabužiams būdingas polinkis akcentuoti idealius kūnus. Su šia nuomone pats dizaineris, žinoma, nesutiko ir teigė, kad net pilnesnės moterys gerai atrodo su jo kūriniais; kita vertus, netrūko manančių, kad prigludę drabužiai – tinkamas sprendimas po dešimtmečio laisvų, besiplaikstančių siluetų ir linijų.
Žinoma, ištikimi gerbėjai tam visiškai pritaria. Supermodelis Stephanie Seymour, pavyzdžiui, laiko A. Alaïa’ą klasiku, puikiai išmanančiu moters figūros architektūrą, suprantančiu, kaip ją klostyti ir kaip naudoti medžiagas: „Jis nekuria sezonui, jis kuria kūnui. Ir jis nuolat save iš naujo išranda, visada tobulindamas tai, ką taip meistriškai darė visą gyvenimą.“ Ji mano, kad „Azzedine’as turbūt yra dizaineris, geriausiai suprantantis moters anatomiją, ir tai logiška, nes jis taip pat yra vyras, suprantantis moters širdį ir sielą.“
Dėl moteriškumo sampratos galima diskutuoti, tačiau svarbiausia A. Alaïa’os kūrybos nuostata moterų atžvilgiu tikrai nusipelno pagarbos: „Aš visada norėjau, kad moterys būtų laisvos. Tikiuosi, kad mano drabužiai suteikia joms tą lengvumą. Didžiausias komplimentas man – kai jos žvelgia į save ir sako: jaučiuosi laisva.“
Moterys jo gyvenime
Apskritai, jei ne moterys, ypač – Prancūzijos aukštuomenės damos, A. Alaïa’os gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip (galbūt nebūtų susiklostęs išvis). Visus svarbiausius jo likimo vingius kreipė moteriška ranka – pirmiausia apie jo drauges, bičiules ir pažįstamas kalbama ir visose dizainerio biografijose. Pirmoji vaikino susižavėjimą mada pastebėjo jo motinos draugė, prancūzė pribuvėja madam Pineau, kuri ir paskatino penkiolikametį jaunuolį stoti į Tuniso dailės mokyklą (ir buvo tokia tikra dėl jo talento, kad nedvejodama pamelavo apie jo amžių priėmimo dokumentuose). Geriausios draugės Leilos mama suorganizavo rekomendacinius laiškus ir kelionę į Paryžių, į Ch. Dioro mados namus. Čia, beje, jaunasis tunisietis dirbo tik penkias dienas – tuo metu kaip tik vyko Alžyro karas (1954–1962 m.) ir pabėgėliams iš Rytų Prancūzijoje užsivėrė dauguma durų. Kaip vėliau pasakojo pats dizaineris, karo metu atvykėliams iš Šiaurės Afrikos ne tik darbo – tarnaitės kambario susirasti buvo neįmanoma (įdomu, kad šiandieniame diskurse ši visai nepolitkorektiška aplinkybė yra aptakiai nutylima, nekalbant jau apie Prancūzijos vaidmenį ir karinius žiaurumus. „Gyvenimas kartais nusprendžia kitaip“, – rašoma parodos kuratoriaus tekste. Juk būtų visai nekorektiška atskleisti, kad jaunasis tunisietis, paaiškėjus jo kilmei, buvo tiesiog atleistas iš Ch. Dioro mados namų). Tada pagalbos ranką ištiesė visuomenės veikėja Simone Zehrfuss, žymaus architekto Bernardo Zehrfusso žmona, – ji tiesiog pasikvietė jaunąjį A. Alaïa’ą į savo namus, kur tądien kaip tyčia svečiavosi žymi rašytoja Louise de Vilmorin, tokia, pasak paties dizainerio, „moteriškos lyties Jeanas Cocteau“. Patekus į tokią garbingą aukštuomenės grietinėlės draugiją ir turint mados dizaino talentą, toliau jau buvo daug paprasčiau – greitai vis daugiau aukštuomenės damų troško rengtis A. Alaïa’os kūriniais. Grafienė Nicole de Blégiers net pakvietė jaunąjį kūrėją gyventi su savo šeima – žinoma, ne tik iš geros širdies: jam teko prižiūrėti du jos vaikus ir siūti grafienei sukneles. Tačiau tuo pat metu jis galėjo dirbti ir su kitomis savo klientėmis. Ketverius metus šios moterys saugojo dizainerį nuo tuometės politinės suirutės – rašė dėl jo laiškus Paryžiaus prefektui, o grafas de Blégiersas davė jam savo vizitinę kortelę, kurią parodžius policija palikdavo tamsiaodį tunisietį ramybėje (ši menkai aptariama istorija atskleidžia itin retai matomą Paryžiaus ir visos Prancūzijos šeštojo dešimtmečio veidą, kurį visi mielai norėtų pamiršti…). Net paslaptingoji Greta Garbo siūdinosi drabužius pas mažąjį (158 cm ūgio) tunisietį, į primatavimus atvykdavusi inkognito, gumute surištais plaukais ir sukišusi nosį į megztinį aukštu kaklu.
Septintojo dešimtmečio pradžioje A. Alaïa tapo mados žinovių numylėtiniu, o dėvėti jo drabužius – prestižo ženklu, nes jų gauti buvo galima tik su asmenine rekomendacija. Pats kūrėjas tuo metu darbavosi mažulytėje dirbtuvėje ir nepuoselėjo ambicijų tapti didžiu mados dizaineriu, vadino save kutiurjė (lietuviškai turbūt „siuvėjas“). Vis dėlto jo kilmingos draugės manė kitaip. S. Zehrfuss buvo labiausiai įsitikinusi, kad A. Alaïa’os talentas vertas erdvesnės scenos. Ji paskolino pinigų didesnėms dirbtuvėms ir 1964 m. pirmasis A. Alaïa’os salonas atvėrė duris.
„Tėtukas“ Alaïa
1971 m. A. Alaïa tapo Chambre Syndicale de la Couture Parisienne nariu – kaip žinia, tai reiškia oficialų dizainerio patekimą į aukštosios mados kūrėjų ratą. Jį ir toliau supo žymios moterys: A. Alaïa’os klientės buvo Grace Jones (dėvėjusi jo kurtus kostiumus bondiados filme „Žvilgsnis į žmogžudystę“ (A View to Kill, 1985 m.), Tina Turner, Madonna, Janet Jackson, Shakira ir daugybė kitų. Modeliai varžėsi dėl darbo pas A. Alaïa’ą, nes už tai buvo galima gauti dovanų demonstruotus drabužius. Tarp modelių, besižavinčių jo kūryba, minimos Iman, Tatiana Sorokko, Veronica Webb, Bettina Graziani, Tatiana Patitz, Yasmin Le Bon, tačiau artimiausią santykį dizaineris užmezgė su Naomi Campbell. Jų pažintis prasidėjo būsimosios „juodosios panteros“ pirmąją dieną Paryžiuje, kur ji buvo iškart apvogta. Draugė manekenė nusivedė ją į A. Alaïa’os primatavimą ir supažindino su dizaineriu. Tarp jų iškart užsimezgė šiltas ryšys, išaugęs beveik į tėvo ir dukros santykius. Atvykusi į Paryžių, Naomi visada apsistodavo A. Alaïa’os namuose, jis supažindino ją su miesto mados ir meno scena, išmokė visko, ką pats žinojo apie mados verslą. Naomi dizainerį meiliai vadino tėtuku – Papa, kaip ir, beje, daugelis kitų modelių, su kuriomis jis palaikė labai draugiškus ir šiltus santykius.
Viena jų – supermodelis Stephanie Seymour, kalbinusi dizainerį žurnalui „Interviu“ A. Alaïa’os fondo steigimo proga. Šiame pokalbyje kūrėjas papasakojo apie savo vaikystę, mokslus Tuniso dailės mokykloje, atvykimą į Paryžių ir įdomiausius savo gyvenimo momentus. Pokalbis liudija tai, ką byloja dauguma A. Alaïa’os nuotraukų – dizaineris buvo be galo šilta asmenybė, randanti vietos prie savo stalo kiekvienam į jo namus užsukančiam. Visus namiškius ir svečius jis mėgo vaišinti pats, gamino jiems maistą, dengė stalą ir patarnavo valgantiems: „Tai paveldėjau iš savo močiutės – ji visada padėdavo porą papildomų lėkščių tiems, kas netikėtai užklys, ir taip nuolat nutikdavo. Prisimenu, kad senelis kasdien pirkdavo dvidešimt prancūziškų batonų, nes visi galiausiai susirinkdavo močiutės namuose.“
Modelių santykį su mažo ūgio, bet didelės širdies mados kūrėju atspindi ir kitokie įvykiai – štai 1984 m., išrinkus A. Alaïa’ą geriausiu metų dizaineriu ir geriausios metų kolekcijos autoriumi, į Prancūzijos kultūros ministerijos teikiamų mados „Oskarų“ sceną G. Jones įnešė jį ant rankų.
A. Alaïa Amerikoje
Septintojo dešimtmečio pabaigoje aukštosios mados stilistika prarado aktualumą, ėmė augti gatavų drabužių paklausa. A. Alaïa pasinaudojo šia proga sukurti savo pirmąją prêt-à-porter kolekciją, kurią pristatė 1979 m. batų dizainerio Charles’o Jourdaino prašymu. Tačiau bendras kūrybinis projektas nenusisekė, Ch. Jourdainui A. Alaïa’os kolekcija pasirodė per daug provokuojanti. Tuo tarpu mados redaktoriai šiuos kūrinius įvertino puikiai: Michele Cressol skyrė jam pirmąjį didelį strapsnį „Liberation“ žurnale, o prancūziškojo „Elle“ redakcija taip susižavėjo A. Alaïa’os drabužiais, kad nusprendė jais pasipuošti mados savaitės metu. Čia juos užfiksavo amerikietis mados fotografas Billas Cuninghamas iš įtakingo JAV mados žurnalo „Woomen’s Wear Daily“, 1989 m. parašęs „Nežinomas stilistas vėl rengia moteris drabužiais, pabrėžiančiais jų figūros linkius“. Pats A. Alaïa teigė, kad būtent B. Cuninghamo dėka jis tapo žinomas Jungtinėse Valstijose. Pastebėjusi WWD publikaciją tuometė didžiausio prabangos prekių tinklo „Bergdorf Goodman“ direktorė pasiūlė dizaineriui surengti šou Niujorke. Pasak kitos legendos, A. Alaïa’os karjera Amerikoje prasidėjo nuo interjero dizainerės Andrée Putman, kurią, žygiuojančią su Alaïa’os odiniu paltu, tiesiog gatvėje sustabdė „Bergdorf Goodman“ produktų vadybininkas, kad sužinotų jo kūrėjo pavardę. Kad ir kaip ten būtų, dizainerio žinomumas JAV tuo metu jau buvo toks didelis, kad kai pagaliau 1982 m. A. Alaïa’os kolekcija pasiekė Niujorką, dienraštis „The New York Times“ ją įtraukė į miesto kultūrinį peizažą pakeitusių įvykių sąrašą. Po trejų metų 10 tūkst. A. Alaïa’os gerbėjų varžėsi dėl 1 500 bilietų į pirmąjį viešą dizainerio šou Valstijose, ką tik duris po pertvarkos atvėrusiame „Paladium“ naktiniame klube.
Laisvės dvasia
Mados pasaulis žavisi (tiksliau, žavėjosi) ne tik A. Alaïa’os asmenybės šiluma ir kūrybiniu talentu. Vienas svarbiausių kūrybos bruožų, atsispindėjusių ir jo verslo filosofijoje, buvo siekis išlaikyti nepriklausomybę.
Prancūziško žurnalo „Marie Claire“ vyriausioji redaktorė Catherine Lardeur devintajame dešimtmetyje interviu žurnalui „Crowd“ teigė: „Mada yra mirusi. Šiais laikais dizaineriai nieko nekuria, jie tik gamina drabužius, kad žmonės ir spauda apie juos kalbėtų. Tikrieji dizainerių pinigai slypi kvepaluose ir rankinėse. Viskas sukasi apie įvaizdį. A. Alaïa išlieka karaliumi. Jis pakankamai protingas, kad jam nerūpėtų, jog žmonės apie jį kalbėtų. Jis rengia mados šou tik tada, kai turi ką parodyti, savo laiku. Net ir tada, kai jį nupirko „Prada“, jis liko laisvas ir darė tai, ką norėjo.“
1987 m. dizaineris pasitraukė iš oficialaus mados mėnesio kalendoriaus ir nusprendė savo kolekcijas rodyti tik tada, kai bus tam pasiruošęs. 1991 m., mirus dvynei seseriai Hafidai, jis dar labiau nusišalino nuo visuomenės dėmesio ir tęsė darbą tik su individualiais klientais ir keliomis gatavų drabužių parduotuvėmis. Tačiau, mažėjant pardavimams, 2000 m. teko pasirašyti partnerystės sutartį su „Prada Group“. 2001 m. A. Alaïa grįžo į podiumus su 2002 m. pavasario / vasaros kolekcija. 2003 m. jis surengė pirmą išskirtinai haute couture šou. 2007 m. išpirko savo įmonę iš „Prada Group“ ir sudarė sutartį su šveicariška prabangos prekių kompanija „Richemont Group“, kuriai įmonė priklauso iki šiol. Tikėtina, dėl mažesnių pelno ir kontrolės troškimų…
Jo požiūrį į mados pasaulio suvaržymus atspindi nuomonė apie Anną Wintour ir Karlą Lagerfeldą. Interviu žurnalui „The Ground Social & Magazine“ (anksčiau žinomam kaip „Virgene“) A. Alaïa kritikavo abu mados grandus. Tuomet 71 metų dizaineris apie „Chanel“ kūrybos direktorių K. Lagerfeldą sakė: „Man nepatinka jo mada, jo dvasia, jo požiūris. Jis per daug karikatūriškas. K. Lagerfeldas niekada gyvenime nebuvo palietęs žirklių.“ Apie „Vogue“ vyriausiąją redaktorę taip pat nebuvo palankios nuomonės: „Ji labai gerai vadovauja verslui, bet ne madai. Kai matau, kaip ji rengiasi, nė akimirką netikiu jos skoniu… Šiaip ar taip, kas mados istorijoje prisimins A. Wintour? Niekas.“
Net ir nemėgstant ilgametės „Vogue“ redaktorės, sunku sutikti su tokiu griežtu jos vaidmens mados pasaulyje nurašymu. Šis pasakymas taip pat kiek kontrastuoja su kita itin pabrėžiama dizainerio savybe – kuklumu, kurį liudija tiek jo gyvenimo būdas ir vieta, tiek garbės troškimo nebuvimas. 2008 m. A. Alaïa’ai buvo suteiktas vienas aukščiausių Prancūzijos Vyriausybės apdovanojimų – Garbės legiono riterio titulas. Tačiau šios garbės jis atsisakė paaiškindamas, kad nemėgsta dekoracijų – „išskyrus kai jas dėvi moterys“. Daugelio kitų panašių apdovanojimų jis taip pat atsisakė, teigdamas, kad didžiausia garbė, kurią jam galėjo duoti Prancūzija, – suteikta pilietybė.
A. Alaïa’os kolekcija
Šiandien A. Alaïa’os vardą garsina ne tik įspūdingas darbų skaičius ir kūrybos polėkio dermė su kruopštumu ir precizika, bet ir jo meno kolekcija, kurią sudaro daugiau nei 35 tūkst. objektų – meno kūrinių ir kitų kultūros artefaktų, iš kurių apie 20 tūkst. yra aukštosios mados kūriniai. Juos A. Alaïa pradėjo kolekcionuoti 1968 m., kai C. Balenciaga nusprendė uždaryti savo mados namus. Ilgametė C. Balenciagos komandos narė madmuazelė Renée, perėjusi dirbti pas A. Alaïa’ą, pasiūlė jam įsigyti manekenų, kurie kitu atveju būtų iškeliavę į šiukšlyną. Prie manekenų buvo pridėti keli maišai ispanų meistro kurtų drabužių. Išvydęs, kaip jo paties darbuotojos ardo 1955 m. Balenciagos podiumo kolekcijos sukneles, ketindamos nukopijuoti detales kažkuriam A. Alaïa’os projektui, dizaineris sustingo iš siaubo. Vien tik nuo minties, kad genialaus meistro kūriniai bus sukarpyti ir sunaikinti, jį tą akimirką ištiko, jo paties žodžiais tariant, „aukštosios mados šokas“ ir jis nusprendė kolekcionuoti mados kūrinius, užkonservuojant juos tokius, kokie jie yra, „iki gyvenimo pabaigos“.
A. Alaïa ypač domėjosi XX a. 4-ojo ir 6-ojo dešimtmečių drabužiais, apsupo save Paul’io Poiret, Madame Grès, Madeleine Vionnet, Coco Chanel, E. Schiaparelli ir, žinoma, C. Balenciagos kūriniais, o tarpukario Holivudo mados kūrėjo Adriano darbų skaičius jo kolekcijoje yra, ko gero, vienas didžiausių Europoje. Ir, nors meno ir mados kūrinius rinko su didžiuliu atsidavimu (neturėjo nei privataus lėktuvo, nei prabangių atostogų egzotiškose šalyse), dizaineris nebuvo uždaras šykštuolis: 1987 m., tuomečio Marselio mero žmonos prašymu, jis parėmė miesto idėją įkurti mados muziejų ir paaukojo jam 100 savo kolekcijos meno kūrinių, vėliau tarpininkavo muziejui įsigyjant aukštosios mados (Mariano Fortuny, E. Schiaparelli, M. Vionnet ir kt.) kūrinių.
Žvelgiant į nuotraukų ir įvykių juostą ant galerijos sienos (toks šiek tiek senstelėjęs, bet vis dar aktualus eksponavimo būdas, pagalvoju sau), ir klausantis šalimais transliuojamame vaizdo filme pasakojamų artimųjų atsiminimų apie A. Alaïa’ą, didžiausią įspūdį daro ne jo kūrybos stilius, o nuveiktų darbų apimtis, talento polėkis ir įtaka – kiek bendrų projektų, veiklų, pasidalytų minčių, idėjų, draugysčių… Sunku patikėti, kiek visko gali tilpti vieno žmogaus gyvenime. Anglų kalboje frazė „larger than life“ vartojama kalbant apie asmenis, įvykius ar (kino) personažus, kurie yra įspūdingesni nei normali kasdienybė; jiems dažnai būdingas dramatiškumas, teatrališkumas ir kitos kiek ekstremalios savybės. A. Alaïa tikriausiai toks nebuvo, bet, manau, jo asmenybė nusipelno tokio komplimento.
„Azzedine Alaïa ir Christian Dior: du aukštosios mados meistrai“ paroda Azzedine’ Alaïa’os fondo pastate vyksta iki birželio 21 d.
P. S. Grįžtant prie XVII a. ispanų kipšiuko iš „Šelmių romanų ir apysakų“, jo asmeninius duomenis, t. y. vardą ir pavardę, jei tokią turėjo, reikėtų vis dėlto patikrinti, gal jis buvo visai ne Azedinas…
