Nuotraukos: herojų archyvo
Nors reklamos mūsų kasdienybėje įsirašiusios kaip kmynai sūryje, jų kūrėjų profesija dažnai išlieka miglota ir truputį mitologizuojama. Jei ne kasmetis apdovanojimų už geriausias reklamas festivalis „Adrenalinas“, galbūt taip ir nepamatytume veidų, sukūrusių netikėtas, pastebimas, galbūt jau į pasąmonę įsirašiusias reklamas. Šį kartą kalbamės su aukščiausius apdovanojimus pelniusių agentūrų „Not Perfect | Y&R“ bei „New!“ kopiraiteriais Stefanija Jokštyte ir Mantu Mačiulskiu.
Mantas, dirbantis reklamoje aštuonerius nuostabius metus be šios vasaros, ir žiauriai sėsli Stefanija, trejus metus leidžianti vienoje agentūroje, į reklamą atėjo neiškart.
Stefanija: – Baigusi mokyklą studijavau kino prodiusavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebuvau iš tų žmonių, kurie domėtųsi reklama. Tiesą pasakius, turbūt buvau mačiusi tik tas reklamas, kurias rodydavo per televiziją dar mokyklos metais. Ir vieną dieną man paskambino toks Paulius Senūta, pakvietė į pokalbį – sakė, prisiskaitė postų feisbuke. Tuo metu jau buvau perkaitusi nuo nuolatinio organizacinio darbo, ėmiau nebetilpti tėvų lizde – jaučiau, kad būtina imtis veiklos, kuri leistų finansiškai atsiriboti nuo tėvų kišenės ir pradėti savarankišką gyvenimą. Na, tai ėmiau ir atėjau. Man sako: gal gali parašyti scenarijų ir sugalvoti keliems printams idėjas? Taip nustebau, iškart paklausiau, ar čia visi projektų vadovai rašo scenarijus (juk tai buvo mano specialybė)? Visi tik pasijuokė: ne, mes kviečiame tave į kopiraiterio pareigas. Aš taktiškai nusišypsojau ir tik grįžusi paguglinau, ką tai reiškia. Taip viskas ir įsisuko – svarbiausia, kad aš pati nelabai norėjau eiti ten, kur kvietė. Iškart sutarėme, kad tiek jie, tiek aš, kurį laiką pamėginsim, ar man tai tinka, patinka. Kuo labiau gilinausi į šį darbą, tuo labiau jis man patiko. Taip ir įklimpau.
Mantas: – Klaipėdoje dirbau mokytoju vidurinėje ir sanitaru priklausomybės ligų centre. Tada išvykau į Londoną. Grįžau po pusmečio, o Klaipėda pasirodė besanti stalo žaidimo dydžio. Kai važiavau į Vilnių, jau buvau sugalvojęs, kad noriu kurti reklamas. Tačiau tiksliai nepamenu, kaip tokia mintis užsisuko.
– Kaip trumpai galėtumėte paaiškinti, ką tiksliai veikia kopiraiteris? Tarkim, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
Stefanija: – Kopiraiteris – tai tekstų žmogus reklamos agentūroje. Na, o diena prasideda nuo puodelio kavos ir cigaretės, tada panaršai reklamos ir dizaino blogus. Paskaitai Lietuvos bei pasaulio naujienas ir sėdi prie darbų. Rašai scenarijus, brainstormini, rašai šūkius, dirbi su dizaineriais, dėlioji spaudos maketus, komentuoji klipų montažą, dalyvauji filmavimuose ar balso įrašuose. Žodžiu, visą dieną zuji tarp kelių skirtingų projektų – kol netyčia sutemsta ir eini namo… arba į barą. O tada… toliau galvoje dirbi, bet jau nebeminkydamas klavišų. Kopiraiterio darbas neprasideda devintą ryto ir nesibaigia šeštą. Tu galvoji kiaurą parą – jei ne apie dabartinius projektus, tai apie būsimus, tuos, kuriuos vieną dieną norėtum sukurti.
Mantas: – Jei trumpai – nuogą rinkodarinį pasiūlymą aprengiame žmogiškais drabužiais, paverčiame jums simpatišku, pažįstamu, o jei pavyksta – ir artimu.
Įprasta darbo diena atrodo maždaug taip: kad ir ką jau sugalvojai, niekada nekenkia dar pagalvoti, po to apgalvoti, ką pagalvojai, ir išgalvoti dar tai, apie ką prieš tai net nemanei, jog pagalvosi.
– Geru kopiraiteriu tampama ar gimstama?
Mantas: – Žmogaus įdedamomis pastangoms pasitikiu labiau nei dievo ar gamtos dovanomis.
Stefanija: – Čia tiek daug sudedamųjų! Geru žmogumi tampama ar gimstama? Geru menininku tampama ar gimstama? Jei žinočiau formulę, šiltai gulėčiau kur nors Maldyvų paplūdimy, rašyčiau knygas „Lengvas būdas tapti kopiraiteriu“ ir sau vargo nematyčiau. Deja, galiu kalbėti remdamasi tik savo patirtimi.
– Koks jums atrodo bendras šiųmečių lietuviškų reklamų vaizdas?
Mantas: – Kaip didžiulė žurnalų lentyna prekybos centre. Daug tuštoko skaitalo, bet, geriau įsižiūrėjus, yra ir vienas kitas įdomus egzempliorius.
Stefanija: – Neseniai įvyko pagrindinis Lietuvos reklamos konkursas „Adrenalinas“. Spręsdama iš jo rezultatų, galėčiau ir apibendrinti remdamasi tik asmenine nuomone. Manau, daugelį maloniai nustebino Grand Prix – kelių draugų, nepriklausančių vienai reklamos agentūrai, bendras darbas prancūzų kino festivaliui. O bendras vaizdas šiemet nebuvo kuo nors išskirtinis. Gal kiek silpnesnė nei įprastai TV reklamos kategorija. Taip pat plačiai diskutuota dėl vis didėjančio festivalinių darbų skaičiaus (festivaliniai darbai – tai tokie pro bono darbai dėl kurių transliavimo fakto komisijai kyla abejonių). Bet tai jau praeitis. Žiūrėsim, kokios reklamos išeis rytoj!
– O kokią poziciją priimate tuomet, kai tenka kurti nekokybiško produkto reklamą?
Stefanija: – Juk ne melo įstaiga ta reklama. Negali kurti reklamos stalui, kuris nestovi, – tada juk būtum šarlatanas, būtų gėda prieš save. Kiekvieną kartą kurdamas koncepcijas ieškai tikro produkto pranašumo, duodi suprasti klientui, kad propaganda tikrai čia neužsiimsime, nemeluosime ir iš piršto nelaušime… Įsigyveni į tikslinę auditoriją, mėgini surasti dar kliše netapusią įdomiąją prekės ženklo pusę, o tada visa kūrybinė komanda linksminasi, juokauja, kol gimsta idėjos.
Mantas: – Galių, skirtų žmonėms įtikinti, kad šūdas yra auksas, reklama neturi. Todėl jei reklama gera, ji visada padeda nekokybišką produktą greičiau išspirti iš rinkos.
– Kokiai žmonių grupei ir kokio tipo reklamas patinka kurti labiausiai?
Mantas: – Patinka bet kuriai tiksliai įvardytai žmonių grupei. Žinojimas, kam skirta reklama, leidžia suteikti jai charakterį, surasti tikslius žodžius, tinkamiausią stilistiką. Sunkiausia kurti reklamą visiems. Tada nežinai, kam reklama kalbės.
Stefanija: – Man patinka kurti reklamas. Drąsias reklamas, juokingas reklamas, įkvepiančias reklamas, reklamas, kurios reflektuoja esamąjį laiką. O tikslinė auditorija nėra tokia svarbi – juk gyvename tokioje mažoje šalyje, kur į target group iš principo įeina beveik visi gyventojai. Bryfuose (formose, kurias gauname prieš pradėdami galvoti idėjas) dažniausiai kartojasi tie patys skaičiai: nuo 25 iki 45 metų, aukso viduriukas, kaip sakoma, nors iš esmės tai nieko konkrečiai nepasako. Negaliu pakęsti tokių žmonių, kurie pirkėjus laiko kvailais, nes jie kvailina patys save. Juk tikriausiai tu pats kvailas, jei dirbi kvailiams ir šito darbo nekeiti. Nevertėtų nuvertinti pirkėjų, jie kartais kur kas daugiau supranta, nei mes galime nutuokti.
– Ar jūsų netrikdo tai, kad kartais tenka idėjų, už kurias tikrai sergate, atsisakyti dėl skirtingos klientų arba kūrybos direktoriaus nuomonės?
Mantas: – Ne. Visada galima sugalvoti naują. Dar geresnę.
Stefanija: – Pradžioje iš tiesų dėl to labai išgyvendavau. Profesiškai augdama ėmiau suprasti: jei man atrodo, kad idėja tikrai gera, puikiai tinkanti būtent šiam klientui būtent šiuo metu, bet ją atmeta kūrybos vadovas ar klientas – tada tai jau mano neprofesionalumo problema. Čia juk nėra jokių asmeniškumų – jei klientas mus samdo, jis nori su mumis dirbti, o kūrybos vadovas, kuris samdo mane, nori dirbti su manimi. Juk niekas tavęs darbe nelaikys vien dėl fainumo. Todėl manyti, kad kas nors specialiai atmeta idėjas, būtų paprasčiausiai kvaila, juk visi nori vieno ir to paties dalyko – kuo geresnės reklamos kampanijos.
– Iš kur semiatės idėjų naujiems darbams?
Mantas: – Gaila, bet nežinau vietos, kur jų būtų galima pasisemti. Dažniausiai jas tenka sukurti.
Stefanija: – Dirbdamas tokį darbą turi kartais atsikratyti naivumo ir suprasti, kad kasdien save droži. Lyg įkišęs galvą į didelį drožtuką, vis sukiesi ratu ir po truputį save nudrožinėji. Juk tu viešai daliji savo turinį, mintis ir idėjas kitiems, aišku, už tai gaudamas piniginį atlygį. Nemažai man žinomų šios srities žmonių taip save išsekinę keičia gyvenimą kardinaliai. Tai suprasdama aš nuolat save pildau potyriais, išgyvenimais ir emocijomis, kurios neleidžia savęs galutinai išgręžti. Negaliu sakyti, kad iš darbo nieko negaunu, – aš juk save realizuoju, o tai tolygu draugystei su pačiu savimi, kitais, pagarba sau ir aplinkinių pagarba tau.
– Ar įžvelgiate kokių nors paralelių tarp kopiraiterio ir rašytojo darbo? Kokias knygas pastaruoju metu skaitote?
Mantas: – Mažai. Tik tiek, kad abu turi intymių reikalų su žodžiais ir iš jų duoną valgo. Pastaruoju metu skaitau Jorge Luiso Borgeso „Smėlio knygą“. Nepriklausomai nuo meto patinka Vytauto Bložės poezija, ypač jo eilėraščių poema „Ruduo“.
Stefanija: – O aš manau, kad panašumų jie turi nemažai. Juk kas dieną užrašinėji mintis, kurios, viliesi, netyčia taps citatomis. Kalbi skirtingų personažų lūpomis, keliauji skirtingomis šalimis ir epochomis. Tačiau turi labai griežtus deadline’us ir krūvą kritikų bei redaktorių, kurie apkarpo tavo mintis joms dar neišėjus į viešumą.
O dėl skaitymo – skaitau vis mažiau ir tai, žinoma, liūdina. Vienareikšmiškai skaitau grožinę literatūrą ir poeziją. Nemėgstu tų reklamos knygų, kurios detaliai aiškina, kaip reikia rašyti, ką reikia rašyti ir kada tai daryti, – nors gal ateis metas, kai pradėsiu. Kol kas mane jos atbaido – labiau mėginu vis laisvinti vaizduotę, klajoti personažų keliais, numoti ranka į užrašytas reklamos taisykles ir kurti savas. Na, o be viso to, kaip tikriausiai dažnas kopiraiteris, aš rašau knygą, tik nežinau, kada ji pasirodys, nes darbas be deadline’o greitai nesisuka.
– Ar (ir kaip) galėtumėte išteisinti vartotojišką visuomenę, kurią dvasinguoliai mėgsta pakritikuoti?
Stefanija: – Jei gali nebūti vartotojų visuomenės dalimi, tikrai nebūk! Ir aš nebūčiau, jei tik galėčiau. Deja, gyvenu mieste, einu į „Maximą“ sviesto pirkti, į „Coffee Inn“ kavos gerti, važinėju automobiliu ir degalus perku degalinėje. Tiesa, stengiuosi drabužius pirkti padėvėtų drabužių parduotuvėse, o gėles – tiesiai iš bobulytės rankų Gedo prospekte. Na, bet jei sugebate gyventi kaime, užsiauginti viską savo rankomis, – prašom, gal ir aš vieną dieną tokiu keliu pasuksiu.
Mantas: – Nežinau tokio istorinio laikotarpio, kada visuomenės sankloda buvo tobula. O į konstruktyvią kritiką aš žiūriu pozityviai. Nenustebčiau, jei tie, kurie aršiausiai kritikuoja, būtų patys paskutiniai, kurie atsisakytų visų šios visuomenės teikiamų malonumų.
– Ir pabaigoje – ko palinkėtumėte tiems, kurie nekenčia reklamos?
Mantas: – Pabandyti parduoti vertingą, bet nereikalingą daiktą nepažįstamam žmogui.
Stefanija: – Palinkėčiau sveikatos. Jei jau žmonės apsikrauna tokiomis emocijomis kaip neapykanta tokio mikroskopinio dalyko atžvilgiu, jiems nervai greitu metu tikrai pakriks. Ir dar palinkėčiau dažniau išeiti į parką, nes jei nekenti reklamų, tai pirmas ženklas, kad per dažnai žiūri televizorių ar per daug skaitai blizgių žurnalų. Nueik į parką pabėgiot, pašert ančių, pabendrauk su gyvais žmonėmis – pamatysi, kaip gera, sako, grynas oras galvą labai atgaivina!
Rašė: Jurga TumasonytėNuotraukos: herojų archyvo ir „Shutterstock“
Tekstų žmonės
Nors reklamos mūsų kasdienybėje įsirašiusios kaip kmynai sūryje, jų kūrėjų profesija dažnai išlieka miglota ir truputį mitologizuojama. Jei ne kasmetis apdovanojimų už geriausias reklamas festivalis „Adrenalinas“, galbūt taip ir nepamatytume veidų, sukūrusių netikėtas, pastebimas, galbūt jau į pasąmonę įsirašiusias reklamas. Šį kartą kalbamės su aukščiausius apdovanojimus pelniusių agentūrų „Not Perfect | Y&R“ bei „New!“ kopiraiteriais Stefanija Jokštyte ir Mantu Mačiulskiu.
Mantas, dirbantis reklamoje aštuonerius nuostabius metus be šios vasaros, ir žiauriai sėsli Stefanija, trejus metus leidžianti vienoje agentūroje, į reklamą atėjo neiškart.
Stefanija: – Baigusi mokyklą studijavau kino prodiusavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebuvau iš tų žmonių, kurie domėtųsi reklama. Tiesą pasakius, turbūt buvau mačiusi tik tas reklamas, kurias rodydavo per televiziją dar mokyklos metais. Ir vieną dieną man paskambino toks Paulius Senūta, pakvietė į pokalbį – sakė, prisiskaitė postų feisbuke. Tuo metu jau buvau perkaitusi nuo nuolatinio organizacinio darbo, ėmiau nebetilpti tėvų lizde – jaučiau, kad būtina imtis veiklos, kuri leistų finansiškai atsiriboti nuo tėvų kišenės ir pradėti savarankišką gyvenimą. Na, tai ėmiau ir atėjau. Man sako: gal gali parašyti scenarijų ir sugalvoti keliems printams idėjas? Taip nustebau, iškart paklausiau, ar čia visi projektų vadovai rašo scenarijus (juk tai buvo mano specialybė)? Visi tik pasijuokė: ne, mes kviečiame tave į kopiraiterio pareigas. Aš taktiškai nusišypsojau ir tik grįžusi paguglinau, ką tai reiškia. Taip viskas ir įsisuko – svarbiausia, kad aš pati nelabai norėjau eiti ten, kur kvietė. Iškart sutarėme, kad tiek jie, tiek aš, kurį laiką pamėginsim, ar man tai tinka, patinka. Kuo labiau gilinausi į šį darbą, tuo labiau jis man patiko. Taip ir įklimpau.
Mantas: – Klaipėdoje dirbau mokytoju vidurinėje ir sanitaru priklausomybės ligų centre. Tada išvykau į Londoną. Grįžau po pusmečio, o Klaipėda pasirodė besanti stalo žaidimo dydžio. Kai važiavau į Vilnių, jau buvau sugalvojęs, kad noriu kurti reklamas. Tačiau tiksliai nepamenu, kaip tokia mintis užsisuko.
– Kaip trumpai galėtumėte paaiškinti, ką tiksliai veikia kopiraiteris? Tarkim, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
Stefanija: – Kopiraiteris – tai tekstų žmogus reklamos agentūroje. Na, o diena prasideda nuo puodelio kavos ir cigaretės, tada panaršai reklamos ir dizaino blogus. Paskaitai Lietuvos bei pasaulio naujienas ir sėdi prie darbų. Rašai scenarijus, brainstormini, rašai šūkius, dirbi su dizaineriais, dėlioji spaudos maketus, komentuoji klipų montažą, dalyvauji filmavimuose ar balso įrašuose. Žodžiu, visą dieną zuji tarp kelių skirtingų projektų – kol netyčia sutemsta ir eini namo… arba į barą. O tada… toliau galvoje dirbi, bet jau nebeminkydamas klavišų. Kopiraiterio darbas neprasideda devintą ryto ir nesibaigia šeštą. Tu galvoji kiaurą parą – jei ne apie dabartinius projektus, tai apie būsimus, tuos, kuriuos vieną dieną norėtum sukurti.
Mantas: – Jei trumpai – nuogą rinkodarinį pasiūlymą aprengiame žmogiškais drabužiais, paverčiame jums simpatišku, pažįstamu, o jei pavyksta – ir artimu.
Įprasta darbo diena atrodo maždaug taip: kad ir ką jau sugalvojai, niekada nekenkia dar pagalvoti, po to apgalvoti, ką pagalvojai, ir išgalvoti dar tai, apie ką prieš tai net nemanei, jog pagalvosi.
– Geru kopiraiteriu tampama ar gimstama?
Mantas: – Žmogaus įdedamomis pastangoms pasitikiu labiau nei dievo ar gamtos dovanomis.
Stefanija: – Čia tiek daug sudedamųjų! Geru žmogumi tampama ar gimstama? Geru menininku tampama ar gimstama? Jei žinočiau formulę, šiltai gulėčiau kur nors Maldyvų paplūdimy, rašyčiau knygas „Lengvas būdas tapti kopiraiteriu“ ir sau vargo nematyčiau. Deja, galiu kalbėti remdamasi tik savo patirtimi.
– Koks jums atrodo bendras šiųmečių lietuviškų reklamų vaizdas?
Mantas: – Kaip didžiulė žurnalų lentyna prekybos centre. Daug tuštoko skaitalo, bet, geriau įsižiūrėjus, yra ir vienas kitas įdomus egzempliorius.
Stefanija: – Neseniai įvyko pagrindinis Lietuvos reklamos konkursas „Adrenalinas“. Spręsdama iš jo rezultatų, galėčiau ir apibendrinti remdamasi tik asmenine nuomone. Manau, daugelį maloniai nustebino Grand Prix – kelių draugų, nepriklausančių vienai reklamos agentūrai, bendras darbas prancūzų kino festivaliui. O bendras vaizdas šiemet nebuvo kuo nors išskirtinis. Gal kiek silpnesnė nei įprastai TV reklamos kategorija. Taip pat plačiai diskutuota dėl vis didėjančio festivalinių darbų skaičiaus (festivaliniai darbai – tai tokie pro bono darbai dėl kurių transliavimo fakto komisijai kyla abejonių). Bet tai jau praeitis. Žiūrėsim, kokios reklamos išeis rytoj!
– O kokią poziciją priimate tuomet, kai tenka kurti nekokybiško produkto reklamą?
Stefanija: – Juk ne melo įstaiga ta reklama. Negali kurti reklamos stalui, kuris nestovi, – tada juk būtum šarlatanas, būtų gėda prieš save. Kiekvieną kartą kurdamas koncepcijas ieškai tikro produkto pranašumo, duodi suprasti klientui, kad propaganda tikrai čia neužsiimsime, nemeluosime ir iš piršto nelaušime… Įsigyveni į tikslinę auditoriją, mėgini surasti dar kliše netapusią įdomiąją prekės ženklo pusę, o tada visa kūrybinė komanda linksminasi, juokauja, kol gimsta idėjos. Mantas: – Galių, skirtų žmonėms įtikinti, kad šūdas yra auksas, reklama neturi. Todėl jei reklama gera, ji visada padeda nekokybišką produktą greičiau išspirti iš rinkos.
– Kokiai žmonių grupei ir kokio tipo reklamas patinka kurti labiausiai?
Mantas: – Patinka bet kuriai tiksliai įvardytai žmonių grupei. Žinojimas, kam skirta reklama, leidžia suteikti jai charakterį, surasti tikslius žodžius, tinkamiausią stilistiką. Sunkiausia kurti reklamą visiems. Tada nežinai, kam reklama kalbės.
Stefanija: – Man patinka kurti reklamas. Drąsias reklamas, juokingas reklamas, įkvepiančias reklamas, reklamas, kurios reflektuoja esamąjį laiką. O tikslinė auditorija nėra tokia svarbi – juk gyvename tokioje mažoje šalyje, kur į target group iš principo įeina beveik visi gyventojai. Bryfuose (formose, kurias gauname prieš pradėdami galvoti idėjas) dažniausiai kartojasi tie patys skaičiai: nuo 25 iki 45 metų, aukso viduriukas, kaip sakoma, nors iš esmės tai nieko konkrečiai nepasako. Negaliu pakęsti tokių žmonių, kurie pirkėjus laiko kvailais, nes jie kvailina patys save. Juk tikriausiai tu pats kvailas, jei dirbi kvailiams ir šito darbo nekeiti. Nevertėtų nuvertinti pirkėjų, jie kartais kur kas daugiau supranta, nei mes galime nutuokti.
– Ar jūsų netrikdo tai, kad kartais tenka idėjų, už kurias tikrai sergate, atsisakyti dėl skirtingos klientų arba kūrybos direktoriaus nuomonės?
Mantas: – Ne. Visada galima sugalvoti naują. Dar geresnę.
Stefanija: – Pradžioje iš tiesų dėl to labai išgyvendavau. Profesiškai augdama ėmiau suprasti: jei man atrodo, kad idėja tikrai gera, puikiai tinkanti būtent šiam klientui būtent šiuo metu, bet ją atmeta kūrybos vadovas ar klientas – tada tai jau mano neprofesionalumo problema. Čia juk nėra jokių asmeniškumų – jei klientas mus samdo, jis nori su mumis dirbti, o kūrybos vadovas, kuris samdo mane, nori dirbti su manimi. Juk niekas tavęs darbe nelaikys vien dėl fainumo. Todėl manyti, kad kas nors specialiai atmeta idėjas, būtų paprasčiausiai kvaila, juk visi nori vieno ir to paties dalyko – kuo geresnės reklamos kampanijos.
– Iš kur semiatės idėjų naujiems darbams?
Mantas: – Gaila, bet nežinau vietos, kur jų būtų galima pasisemti. Dažniausiai jas tenka sukurti.
Stefanija: – Dirbdamas tokį darbą turi kartais atsikratyti naivumo ir suprasti, kad kasdien save droži. Lyg įkišęs galvą į didelį drožtuką, vis sukiesi ratu ir po truputį save nudrožinėji. Juk tu viešai daliji savo turinį, mintis ir idėjas kitiems, aišku, už tai gaudamas piniginį atlygį. Nemažai man žinomų šios srities žmonių taip save išsekinę keičia gyvenimą kardinaliai. Tai suprasdama aš nuolat save pildau potyriais, išgyvenimais ir emocijomis, kurios neleidžia savęs galutinai išgręžti. Negaliu sakyti, kad iš darbo nieko negaunu, – aš juk save realizuoju, o tai tolygu draugystei su pačiu savimi, kitais, pagarba sau ir aplinkinių pagarba tau.
– Ar įžvelgiate kokių nors paralelių tarp kopiraiterio ir rašytojo darbo? Kokias knygas pastaruoju metu skaitote?
Mantas: – Mažai. Tik tiek, kad abu turi intymių reikalų su žodžiais ir iš jų duoną valgo. Pastaruoju metu skaitau Jorge Luiso Borgeso „Smėlio knygą“. Nepriklausomai nuo meto patinka Vytauto Bložės poezija, ypač jo eilėraščių poema „Ruduo“.
Stefanija: – O aš manau, kad panašumų jie turi nemažai. Juk kas dieną užrašinėji mintis, kurios, viliesi, netyčia taps citatomis. Kalbi skirtingų personažų lūpomis, keliauji skirtingomis šalimis ir epochomis. Tačiau turi labai griežtus deadline’us ir krūvą kritikų bei redaktorių, kurie apkarpo tavo mintis joms dar neišėjus į viešumą.O dėl skaitymo – skaitau vis mažiau ir tai, žinoma, liūdina. Vienareikšmiškai skaitau grožinę literatūrą ir poeziją. Nemėgstu tų reklamos knygų, kurios detaliai aiškina, kaip reikia rašyti, ką reikia rašyti ir kada tai daryti, – nors gal ateis metas, kai pradėsiu. Kol kas mane jos atbaido – labiau mėginu vis laisvinti vaizduotę, klajoti personažų keliais, numoti ranka į užrašytas reklamos taisykles ir kurti savas. Na, o be viso to, kaip tikriausiai dažnas kopiraiteris, aš rašau knygą, tik nežinau, kada ji pasirodys, nes darbas be deadline’o greitai nesisuka.
– Ar (ir kaip) galėtumėte išteisinti vartotojišką visuomenę, kurią dvasinguoliai mėgsta pakritikuoti?
Stefanija: – Jei gali nebūti vartotojų visuomenės dalimi, tikrai nebūk! Ir aš nebūčiau, jei tik galėčiau. Deja, gyvenu mieste, einu į „Maximą“ sviesto pirkti, į „Coffee Inn“ kavos gerti, važinėju automobiliu ir degalus perku degalinėje. Tiesa, stengiuosi drabužius pirkti padėvėtų drabužių parduotuvėse, o gėles – tiesiai iš bobulytės rankų Gedo prospekte. Na, bet jei sugebate gyventi kaime, užsiauginti viską savo rankomis, – prašom, gal ir aš vieną dieną tokiu keliu pasuksiu.
Mantas: – Nežinau tokio istorinio laikotarpio, kada visuomenės sankloda buvo tobula. O į konstruktyvią kritiką aš žiūriu pozityviai. Nenustebčiau, jei tie, kurie aršiausiai kritikuoja, būtų patys paskutiniai, kurie atsisakytų visų šios visuomenės teikiamų malonumų.
– Ir pabaigoje – ko palinkėtumėte tiems, kurie nekenčia reklamos?
Mantas: – Pabandyti parduoti vertingą, bet nereikalingą daiktą nepažįstamam žmogui.
Stefanija: – Palinkėčiau sveikatos. Jei jau žmonės apsikrauna tokiomis emocijomis kaip neapykanta tokio mikroskopinio dalyko atžvilgiu, jiems nervai greitu metu tikrai pakriks. Ir dar palinkėčiau dažniau išeiti į parką, nes jei nekenti reklamų, tai pirmas ženklas, kad per dažnai žiūri televizorių ar per daug skaitai blizgių žurnalų. Nueik į parką pabėgiot, pašert ančių, pabendrauk su gyvais žmonėmis – pamatysi, kaip gera, sako, grynas oras galvą labai atgaivina!