Rašė dr. Kristina Stankevičiūtė (VILNIUS TECH)
Vasario viduryje socialiniuose tinkluose nubangavo vaizdo įrašas, kuriame žinomas turinio kūrėjas Sosa LDN, kalbinantis žmones Paryžiaus gatvėse, netyčia užšnekina jauną stilingai atrodantį vyruką – šis pasirodo besantis lietuviškos mados entuziastas ir ramiai, su tipiškam madistui būdingu atsainumu išdėsto, kad Londone, Romoje, Milane ir Paryžiuje žmonės rengiasi tikrai neblogai, bet jums, bičiuliai, reikėtų atvažiuoti į Lietuvą ar kitas Baltijos šalis ir pamatyti, ką dėvėti renkasi tenykščiai. „Būsite nustebinti, kaip gerai žmonės ten rengiasi. Apskritai būsite maloniai nustebę. O jei gyvenate Londone ar Paryžiuje – tai vos dviejų valandų skrydis. Tiesiog įsėdate į lėktuvą – ir nuostabi savaitgalio išvyka.“
Portalo delfi.lt teigimu, įrašo komentaruose – didžiulis palaikymas: „Po šiuo įrašu pasipylė komentarai, tarp kurių – ir tautiečių džiaugsmas išgirdus tokią pozityvią nuomonę. „Greetings from Lithuania!!! Linkėjimai!!!! Faina matyti!!!“ – komentavo aktorius Kirilas Glušajevas. „Sakau kaip latvė – jis tikrai nemeluoja“, – rašė kita komentatorė. „Visiškai pritariu. Baltijos šalių gyventojai – išties stilingi“, – komentavo dar vienas. „Esu juodaodis, gyvenantis Lietuvoje. Tam, ką jis išsakė, – jokių priekaištų. Tai yra faktai. Vasarą miesto centre pats mados sezonas, nes gražu matyti gerai apsirengusius žmones, užsiimančius savo kasdienėmis veiklomis“, – rašė dar vienas.
Tuo tarpu Lietuvos gatvėse ir socialiniuose tinkluose vis kyla diskusijų apie netinkamą svarbių viešų asmenų Lietuvoje aprangą. Tai užkliūva prezidentienės suknelės, tai premjerės rankinės, tai kokia ministrė ar parlamentarė nepakankamai ar per daug raiškiai apsirengia, pasidažo ir pan. Ir, beje, kaip teisingai yra pastebėjusi mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė, dauguma šių komentarų strėlių skrieja į moterų pusę. Tik kritiškasis Rožinis Pudelis propaguoja lyčių lygybės politiką ir kiauksi ant visų iš eilės.
Tačiau feministines nuostatas šįkart bandykime palikti nuošalyje ir pasikalbėkime apie mados reikšmę platesniems mūsų visuomenės sluoksniams nei Vilniaus burbulo gyventojai.
Mada ar apranga
Sekdami anglakalbe tradicija, mada pastaruoju metu ėmėme vadinti viską, kas susiję su apranga, stiliumi ir išvaizda. Tai ypač būdinga viešajam diskursui, kurį užkariavo mados žurnalistai, ekspertai ir įvairūs „madą mylintys“ madistai ir madistės, skaitantys ir vartojantys anglakalbes medijas (turiu prisipažinti, kad ir man tenka kartais nusižengti šiuo klausimu). Tačiau tai nėra teisinga ir / ar objektyvu nei anglų, nei lietuvių kalboje. Prisiminkime, kad mada pagal žodyno apibrėžimą yra „tam tikru laiku visuomenėje vyraujantis stilius (drabužių, papuošalų, kitų aksesuarų, architektūros, maisto, literatūros kūrinių ir kt.), periodiškai pasikartojantis su tam tikrais pasikeitimais ir patobulinimais. Siauresne prasme – aprangos stiliaus kaita, savo ištakomis siekianti XVII a. Prancūzijos karaliaus dvarą, kurio rengimosi būdas buvo pavyzdžiu kitoms Europos šalims“.
Mados tyrinėtojai nurodo, kad mada apskritai yra simbolinis reiškinys – drabužiai tampa mada tik tada, kai įgauna tam tikrą simbolinį madingumo statusą arba vertę, kurią gali suteikti įvairūs dalykai, tokie kaip, pavyzdžiui, komentarai spaudoje ar socialiniuose tinkluose.
Būtent todėl mada dažnai suvokiama kaip efemeriškas, nuolat kintantis dalykas, dėl savo nepastovumo laikomas įnoringu, paviršutinišku ir blaškomu tendencijų tarsi koks rudeninis klevo lapas. Taigi galbūt ir nenuostabu, kad per amžius susiformavusioje sėslaus, pastovaus ir pragmatiško lietuvio (pa)sąmonėje šis nelabai rimtas dalykas neatrodo vertas didelio dėmesio. Mados besivaikantys arba išjuokiami, arba į juos žiūrima iš aukšto. Beje, mados atžvilgiu neretai galima pastebėti ir tai, ką britai vadina save menkinančiu humoru – tūlas Lietuvos pilietis savikritiškai pareiškia, kad mados neišmano ir renkasi dėvėti klasikinį kostiumą ar – gerokai dažniau – džinsus ir marškinėlius (dar – treningą savaitgaliais ar kelionėse). Tačiau įdomu, kad mados ir aprangos būtent „paprasti žmonės“ iš esmės nepainioja. Ir, jei kalbėsime apie dėmesį aprangai, tikriausiai reikia sutikti su straipsnio pradžioje minėtais komentarais, kad jai dėmesio pas mus skiriama tikrai nemažai. Kostiumas, aprangos istorija, stilius iš esmės yra pažįstamos sąvokos ir gerbiami dalykai (nors išmanymo apie juos galėtų būti ir daugiau).
Beje, ar atkreipėte dėmesį, kaip pasikeičia TV vedėjų / žurnalistų / radijo laidų vedėjų / politikų / kitų pašnekovų intonacijos, jei jų viešai užklausiama apie jų kostiumus / drabužius/ požiūrį į madą ar pan. (išskyrus madai skirtą LRT radijo laidą „Tendencingai“, kurioje išties aptarinėjami rimtesni dalykai, todėl pašnekovų balsai, jei ir kinta, tai tikriausiai dėl kitų priežasčių)? Tarsi sekti madą būtų koks nors gėdingas, menkas ir netgi nelabai padorus užsiėmimas, o viešai apie tai prisipažinti – dar labiau gėda ir nepatogu. Kartais norisi surengti dar vieną akciją „Nebegėda“ – tik šįkart ne apie seksą, o apie madą, stilių ir jų panašumus bei skirtumus…
Kas ta mados socialinė darbotvarkė?
Vis dėlto, atskyrus madą nuo aprangos, diskusija apie mados reikšmę, ko gero, netaptų smarkiai aiškesnė. „Priklausomai nuo šalies, mados ir drabužių vaidmuo skirtingas. Kai kuriose šalyse madingas ir tinkamas rengimasis yra norma visoms visuomenės klasėms, o yra šalių, kuriose mados vaidmuo nesvarbus ir yra labai žemai socialinėje darbotvarkėje, rašo tyrinėtojai Timas Jacksonas ir Davidas Shaw. Kokios yra tos kai kurios šalys, tarsi lyg ir žinome be papildomų tyrimų – stilių ir madą diktuoja Prancūzija, Italija, Ispanija; kaimyninėje Lenkijoje taip pat labai svarbu tinkamai rengtis, nors stilius čia – gan specifinis; Didžiajai Britanijai būdinga ekscentrika ir drąsa derinti nesuderinama; o štai, tarkime, Graikijos ar Suomijos stiliaus ir mados pulsą užčiuopti gerokai sunkiau. Žinoma, tokie stereotipai išties nieko labai rimto nepasako ir turi daugybę išimčių, tačiau jei jau kalbame apie tokį didelį ir įvairialypį objektą kaip vienos ar kitos šalies visuomenė, apibendrinimų išvengti nepavyks.
Akivaizdu, kad socialinis vieno ar kito reiškinio vertinimas priklauso nuo daugelio dalykų ir dažnai yra nulemtas aplinkos, istorinių aplinkybių ar kultūrinių tradicijų. Prancūzų dėmesys išvaizdai neabejotinai susijęs su mados užgimimo Versalyje istorija ir ypatinga mados pramonės padėtimi nacionalinėje ekonomikoje; Italijos visuomenės mados jausmą iki šiol veikia meno ir kultūros vertybėse paskendusi aplinka (argi įmanoma turėti blogą skonį, kai tave nuo gimimo supa Romos, Milano, Venecijos ar kokio Italijos kaimuko gamta ir architektūra?); Ispanijoje, atrodo, sėkmingai derinama tiek pramonės, tiek estetiškos aplinkos faktoriai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, pragmatiškoje (ir, pažymėkime, ilgą laiką protestantiškoje) Vokietijoje daugelį amžių buvo akcentuojamas darbas ir tvarka, mažiau dėmesio kreipiant į išvaizdą.
„Vaikeli, kokios mados, kai beveik visus metus temperatūra lauke apie +30 °C! Todėl man čia ir patinka – niekam nesvarbu, kaip esi apsirengęs“, – pasakojo architektė Roma, išvažiavusi gyventi į Kiprą. Tą patį kalba ir Maltoje gyvenantis bičiulis – čia svarbu kokybiški flipflopai, o tipiška biuro apranga – šortai ir trumparankoviai marškinėliai. „Švarką laikau darbe“, – sako jis. – Niekur kitur man jo nereikia.“
Šia prasme Lietuvoje nėra taip dramatiška kaip Kipre ar, pavyzdžiui, Islandijoje. Turime visus keturis metų laikus ir nors mėgstame padejuoti, kad jie visi yra ruduo ar kad juos visus reikia peržiemoti, laiko ir erdvės pasireikšti stiliui ir madai lyg ir užtenka. Tai įrodo ir straipsnio pradžioje minėti komentarai. Tačiau ar galime sakyti, kad mados pozicija socialinėje darbotvarkėje – gana aukšta? Ar galime kalbėti apie lietuvišką stilių ir, kas gerokai įdomiau, apie lietuvišką skonį?
Institucinis požiūris į madą
Geriau pagalvojus, šie klausimai kiek nukrypsta nuo straipsnio temos, todėl juos kol kas atidėkime vėlesniems laikams. Įdomiau būtų vis dėlto grįžti prie pradinės išsikeltos problemos: tai kaipgi vis dėlto su ta mada – simboline aprangos / stiliaus/ išvaizdos verte ir jos interpretacijomis, kaip yra su tuo mados reiškiniu Lietuvoje, kokia jo visuomeninė, kultūrinė ir netgi politinė padėtis įpusėjus XXI a. trečiajam dešimtmečiui?
Žvelgiant į individualų piliečių įsitraukimą, mada besidominčių netrūksta – dauguma mados renginių (nuo „Sustainable Fashion Week“ iki VDA Mados dizaino katedros absolventų baigiamojo šou) vargiai sutalpina lankytojus; gausiai lankomi ir kiti mados formatai, pavyzdžiui, paskaitos (netgi mokamos), leidžiami keli mados žurnalai palyginti nemažais tiražais.
Tačiau, vertinant sisteminiu lygiu, tenka sutikti su VDA docente, Mados magistrantūros studijų programos vadove Juste Tarvyde, teigiančia, kad institucinio dėmesio madai Lietuvoje nepakanka. Laidoje „Tendencingai“ J. Tarvydė pasakojo apie praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio požiūrį į mados pasaulį – tada, iškart po nepriklausomybės atgavimo, mada buvo ant bangos: pavyzdžiui, mados festivaliui „In Vogue“ ir kitiems renginiams dėmesys buvo skiriamas valstybiniu lygmeniu, suprantant mados politinę ir reprezentacinę reikšmę, mados kūrėjams buvo steigiamos specialios premijos, o pats festivalis vyko Operos ir baleto teatre (tai savaime liudija ypatingą renginio reikšmę), nors tokia erdvė tikrai nebuvo itin tinkama podiumui. Į madą ir dizainą buvo žiūrima kaip į valstybės įvaizdžio dalį.
Vartotojas, savo ruožtu, idealizavo vakarietišką madą. Tuo tarpu lietuviška prekė buvo pasąmoningai asocijuojama su namine mada (ilgus metus tai reiškė namuose siūtus ir megztus drabužius) ir, galime įtarti, todėl buvo laikoma mažiau vertinga.
Galbūt su tuo reikia sieti ir šio amžiaus pradžioje lietuvišką madą ištikusią pauzę, užsitęsusią
iki dabar. Nors pastaruoju metu čia atsiranda vis daugiau judėjimo, instituciniai pokyčiai vyksta nepaprastai lėtai. Tiek mados žurnalistai, tiek kiti mados lauko veikėjai vis dar klausinėja vieni kitų – ar mada yra visavertė Lietuvos kultūros lauko dalis? Ar meno parodose eksponuojami mados objektai turi teisę vadintis pakankamai tinkamais kitų meninių objektų kaimynais? Ar tai, kad dizaino srityje stipendijas gauna vis daugiau mados kūrėjų, yra normalu, ar tai reikia kaip nors atskirai švęsti?
Šie puikūs klausimai, kurie išties yra ir pateikiami laiku, ir aktualūs, vis dėlto rodo keistą paradoksą: patiems mados žmonėms lyg ir aišku, kad mada yra tokia pat svarbi ir aktuali kultūros dalis, kaip ir kitos, tačiau kažkodėl bendra visuomeninė nuotaika to tarsi ir nerodo. Kitaip tariant, mados pozicija socialinėje darbotvarkėje išlieka nesaugi, net jei ir yra pakankamai apibrėžta.
Apie mados sistemos trūkumus
Žinoma, reikia suprasti, kad mada dešimtajame dešimtmetyje, kaip teisingai nurodo J. Tarvydė, buvo pats greičiausias ir tiesiausias kelias į geidžiamiausią vakarietišką gyvenimo būdą ir stilių. Tuo metu beveik visi buvome vargšai, kurių skonį formavo Gariūnai, o vėliau jau Juozas Statkevičius, tik jo patarimais sekti ne visi galėjo sau leisti (beje, dizaineriui būdingi griežti pasisakymai tautiečių skonio ir mados pojūčio atžvilgiu gal ir teisingi, bet gali turėti gan prieštaringą poveikį). Tačiau šiandien nebetrūksta nei informacijos, nei galimybių, nei objektų įvairovės tiek mados, tiek skonio, tiek stiliaus poreikiams tenkinti. Tai kodėl vis dar nepatogu domėtis mada, jei nesi kaip nors tiesiogiai su ja susijęs profesiniais ryšiais? Ir kas rodo, kad Lietuvoje nėra pagarbos mados reiškiniui, nors tiek daug apie ją kalbama?
Visų pirma, tai, tikriausiai, socialinės ir kultūrinės mados reikšmės refleksijos trūkumas. Mados studijų disciplina – ganėtinai jauna ir pasauliniu mastu, bet skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, tačiau Lietuvoje dar beveik nežinoma. Lietuviškos mados istorijos tyrimų beveik neturime (taip, žinau, kad keletas jų yra, tačiau tai lašas jūroje). Mados pramonė, sunykusi praėjusio amžiaus pabaigoje, tokia ir liko, o šiandien apskritai yra išbraukta iš prioritetinių pramonės šakų sąrašo. Todėl iš esmės neveikia mados sistema, kurios kraujo apytaką ir sudaro renginiai – mados savaitės ir panašūs verslo ir kūrybinio sektoriaus susitikimai. Juose vyksta mados talentų paieškos ir „prekyba“: dizaineriai pristato savo idėjas, o gamintojai gali pirkti arba jas, arba patį dizainerį, t. y. samdyti jį nuolatiniam darbui ar bent jau kolekcijai sukurti. Kaip sako J. Tarvydė, nevyksta „mados komercializavimas“. Beje, jos teigimu, ši problema gerokai mažesnė tiek Latvijoje, tiek Estijoje, kur sistema veikia gerokai sklandžiau, mados savaičių metu vyksta kontaktų mainai, duodantys realios naudos tiek dizaineriams, tiek įmonėms.
Lietuvoje vykstančiuose mados renginiuose nuo pat jų atsiradimo pradžios buvo akcentuojamas šou elementas – į juos parduodami bilietai ir jie yra laisvai prieinami visiems, galintiems tuos bilietus nusipirkti. Tai kuria atvirumo įspūdį, tačiau duoda mažai grąžos tiek žiūrovui (kaip pramoga, mados šou yra tikrai specifinė ir, įvertinus trukmę bei auditorijos komfortą, nepigi), tiek dizaineriui, kuriam tenka pačiam susimokėti už šį viešumo spektaklį. J. Tarvydė taip pat kalba apie tam tikrą lietuviško mados pasaulio uždarumą: užsienio kūrėjų vardų ir veidų – tikrai nedaug. Nors, įvertinus ką tik minėtą sistemos neveikimą, ko jiems čia važiuoti…
Mada kaip muziejinis eksponatas yra nuostabi reklama, tinkanti beveik bet kokioms muziejinėms vertybėms populiarinti, tačiau šis pranašumas išnaudojamas kol kas labai menkai…
Lietuviškas mados diskursas apskritai nėra labai savarankiškas, vis dairomės į Paryžių ar Niujorką, ar dar kur nors. Nors pastaruoju metu situacija gerėja, tačiau vis dar nedaug dėmesio skiriama Lietuvoje kuriamai madai ir jos diktuojamoms tendencijoms – ar išvis tokių yra? Madų žurnalų skaitytojų ratas nedidelis, vyrauja interneto portalai ir jų stiliaus vadovai, kuriuose dažniausiai pateikiamos praktinės tendencijų rekomendacijos, nes jos, reikia manyti, reikalingiausios. Mados edukacijos formos – gan standartinės ir ne itin gausios. Mados kritiko pozicija apskritai beveik nežinoma – kita vertus, užsiimti šiuo amatu, statančiu į pavojų jautrias mados kūrėjų sielas, yra be galo drąsu net gerokai didesnėse šalyse… Štai dėl ko didžiausiu lietuviško mados pasaulio herojumi turėtų būti karūnuotas Rožinis Pudelis.
Ar galime ką nors pakeisti?
Taip tarsi savaime peršasi gan nemaloni išvada, kad lietuviškoje kultūroje mados ir aprangos santykis – nelabai draugiškas. Kita vertus, mados pramonę krečiant skandalams, vaikytis madų tapo nebemadinga ir net kažkaip nebepadoru. Tai gal ir nereikia mums tos mados, užteks stiliaus, ypač to elegantiško, kuriuo žavisi dauguma lietuviškų mados žurnalų, stiliaus ir gyvenimo būdo leidinių, aprangos ir tendencijų vartotojų ir visų amžiaus grupių atstovai ir ypač atstovės?
Atsakymą kiekvienas galime rasti pats. Tik galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mada, skonis ir ta išgirtoji elegancija yra miesto reiškinys, todėl šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje jos išvengti vargu ar pavyks. O apskritai mados idėjos nevertėtų nei idealizuoti, nei demonizuoti – ją kuria ir vartoja žmonės.
Jei manote, kad lietuviška mada verta platesnio dėmesio – puiku, tikrai galima rasti būdų tai išreikšti. Ugdykime savarankiškumą madoje ir estetikoje, vystykime savo unikalų kultūrinį braižą, palaikykime jaunus lietuvių dizainerius pirkdami jų gaminius, domėkimės jų kūryba, lietuviškais prekių ženklais, didžiuokimės savo kultūrine tapatybe, lankykimės meno parodose, muziejuose – žodžiu, standartiniai patarimai. Ir, žinoma, jei koks Paryžiaus, Niujorko, Londono ar Honkongo nuomonės formuotojas paklaus, kokioje šalyje žmonės rengiasi geriausiai, drąsiai sakykime – pas mus, Lietuvoje. ☺
